Sveikatos apsaugos ministerija siūlo įteisinti, kaip jie vadina, „altruistinę gestacinę surogaciją“: jei pora negali susilaukti vaikų dėl fiziologinių priežasčių (pavyzdžiui, moteriai pašalinta gimda, ji serga ar pan.), kita moteris įsipareigotų naudojant tos poros „lytines ląsteles, reprodukcinius audinius ar embrioną, pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi perduoti kūdikį šiai porai“.
Įvairiuose klausimuose, kuriais diskutuoja visuomenė, galima rasti tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Tačiau tai, ką siūlo SAM, tiesiog yra labai blogai.
Požiūris į moterį kaip į vaikštantį inkubatorių. Apvaisinsim, tu išnešiosi, pagimdysi, atiduosi kaip kokį kačiuką – ir viso gero. Bet juk normalus, sveikas gyvenimas ir nėštumas yra ne tai. Per tuos 9 nėštumo mėnesius užsimezga ypatingas vaiko ir mamos ryšys, ir jų atskyrimas bus trauma tiek moteriai, tiek vaikui. Surogacijos šalininkai sako – viskas gerai, yra psichologų, kurie moterį paruoš ir sutvarkys. Įdomus požiūris: žinai, dabar tave traumuosim, tai iš anksto ruoškis, susitaikyk.
Požiūris į vaiką kaip į prekę. Galiu įsivaizduoti, kaip sunku poroms, kurios labai nori susilaukti vaikų, bet moteris dėl medicininių priežasčių negali išnešioti vaiko. Nereikėtų nuvertinti tų žmonių skausmo. Tačiau tikslas ne visada pateisina priemones – net jei man labai liūdna ir nelengva. Vaikas nėra prekė, kurią galima užsisakyti, kad kažkas „pagamintų“ – toks požiūris sudaiktina žmogų (tiek vaiką, tiek moterį), šitaip natūralus noras susilaukti vaikų pavojingai slysta į tiesiog įgeidį turėti – noriu, ir viskas!
Per siauras požiūris į gyvenimo prasmę. Šalininkai argumentuoja, kad poros renkasi surogaciją, nes nori gyventi „visavertį“, „pilną“, „laimingą“ gyvenimą. Taip, vaikai yra nuostabi Dievo dovana, jie suteikia daug laimės ir prasmės gyventi. Bepigu man kalbėti. Tačiau vaikai neturėtų būti laimingos santuokos (ir apskritai laimingo, visavertiško gyvenimo) rodiklis. Santuokoje svarbiausi žmonės – ne vaikai, o vyras ir žmona. Todėl ir susituokėte, kad mylite vienas kitą ir esate pasiryžę kartu būti ir džiaugsme, ir varge. Vargas tam vyrui, kurio žmona sako, kad „gyvena (tik) dėl vaikų“.
Gyvenimas yra prasmingas ir gali būti visavertis, net jei ištinka dideli sunkumai (to mane moko krikščionybė). Žinoma, turime galimybių ir pareigą gerinti mūsų gyvenimą – dėl to ir medicina vystoma. Bet tą darydami turime būtinai paisyti etikos, kad išliktume orūs, vienas kitą gerbiantys asmenys.
Aišku, lengva iš šono sakyti – tai susirask kitą gyvenimą prasmę. Bet mano suvokiama prasmė negali būti pretekstas elgtis nemoraliai.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
