Žvelgdamas vakar į vaizdus Kijeve, atvirai pasakius, negaliu pasakyti, kodėl kai kurių Europos politikų veidai buvo tokie džiugūs ir su triumfo nuotaika. O Ukrainos žmonių nuotaikas labai gerai suprantu.
3 metus Ukrainos kariai gina savo valstybę nuo tiesioginės Rusijos agresijos plataus masto kare. Jiems padeda dar labai daug žmonių ne fronte. Prieš tai, nuo 2014 m. kariavo ribotą karą Donbase.
Taip, šio karo metu nuo 2014 m. prarado dalį savo valstybės teritorijų, pradedant Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija ir teritorijomis keturiose srityse Ukrainos rytuose. Bet žinant, kokios prieš 3 metus Ukrainą laidojančios nuotaikos buvo ne tik Maskvoje, bet ir Vakarų šalių sostinėse, suvokiant, kad dėl neaiškių priežasčių Vakarai prieš pat karą sustabdė ir taip minimalų ginkluotės teikimą Ukrainai, tai suprantu, kodėl, nors karo sukaktis yra liūdna, bet Ukraina su pakelta galva.
Buvo išsaugota savo valstybę ir net tų keturių sričių, kurias Putinas įtraukė į savo Konstituciją, buvo neleista užgrobti. Ukraina tapo gerbiama šalimi pasaulyje.
Žinoma, karo pasekmės yra baisios. Kiek Ukrainos žmonių žuvo ir kiek buvo visiškai suluošinta nežinome. Ukrainos žmonės irgi nežino, bet daug šeimų savo artimuosius, draugus lanko kapinėse, o ne namuose.
Apie 10 mln. tautos buvo priversti palikti savo namus. Miestai ir kaimai teritorijose, kur vyko karas, praktiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Dar daugybė miestų, pastatų, kritinės infrastruktūros toliau nuo fronto linijos apgriauta, sugriauta, didelis smūgis suduotas Ukrainos ekonomikai.
Todėl akivaizdu, kodėl Ukrainai, nepaisant triumfo, jog atsilaikė, kaip valstybė, plataus masto kare prieš Rusiją, prieš kurią dreba daug pasaulio valstybių, buvo ir, kodėl gedėti bei liūdėti tą dieną.
Bet Ukrainos valdžia viską padarė teisingai, pakvietusi vakar į Kijevą Europos ir kitų demokratinių šalių lyderius, kad atkreiptų dėmesį į keistą derybų procesą tarp D. Trumpo JAV ir Putino Rusijos ir, kad už borto nebūtų palikta Ukraina ir visa Europa.
Be to, dar tradiciškai kiekvieno tokio vizito į Kijevą metu kiekvieną šalis paskelbia ir apie naują pagalbos paketą. Kažkodėl yra neįmanoma nutarti dėl tokio pagalbos paketo ir jį persiųsti Ukrainai. Net ir teikiant karinę pagalbą, reikia daug viešųjų ryšių akcijų, gražių kalbų, foto nuotraukų ir iškilmingų progų visa tai padaryti.
O dabar pažiūrėkime, ar buvo ko džiaugtis Europos politikams tokią dieną. Nebent, kad mūsų šalių neužpuolė Putinas, nes buvo įsivėlęs į didelį karą Ukrainoje. Nors galvojo, kad tai bus tik labai lengvas pasivaikščiojimas. Tokiu būdu tai nebuvo kokia nors viešųjų ryšių klišė: atrodė, lyg tai savo oro gynybos skėčiu galėjo Vakarų partneriai uždengti bent dalį Ukrainos nuo rusų raketų ir šachedų, kaip dengė Izraelį nuo Irano ir jų draugų raketų, bet gavosi priešingai. Ukraina savo pasiaukojamai kova gynė ne tik save, bet ir likusią Europą bei dengė, kaip skėčiu, 3 metus mus nuo galimo Putino puolimo. Ir, plūsdama krauju, davė 3 brangius metus Europai prabusti, kaip miegančiai gražuolei, iš gilaus miego.
Bet, ar Europą per tuos metus pabudo iš miego? Ne. O sulaukę kalbų, kad JAV gali mažiau užsiimti Europos saugumu, į valdžią atėjus D. Trampui, pasijuto, kaip mažas vaikas, pasimetęs nuo tėvų Palangos paplūdimyje. Iš pradžių verkė, kad tėvelis Trumpas pametė, po to pyko ir tik dabar, kai vienintelių dviejų Europos branduolinių valstybių lyderiai nuvyko į Vašingtoną, atrodo suprato, ką reikia daryti ir ką jie gali daryti dėl Ukrainos.
O dėl savęs, dėl ES ir NATO europinių šalių saugumo Europą jau nusprendė ką daryti? Atrodo, kad ne. Nors turėtų labai gerai suprasti: jeigu Ukrainoje karas sustos, tai bus tik Rusijos lokio pertrauka tarp pietų, o Europa gal dar labiau, nei Ukraina gali tapti patraukli pavalgyti Rusijos lokiui.
Ukraina tapo kietu riešutu, nes čia buvo vystomas stiprus patriotizmo ir meilės Tėvynei jausmas. Tai padėjo ginant šalį. Vakarų Europa nuėjo labai toli keliu, kai valstybės, tautos šaknys nėra svarbios ir galima gyventi bet kurioje šalyje, o kas bus su tavo valstybe ne taip svarbu. Daug svarbiau patogus, malonus gyvenimas, nei kokia nors atsakomybė savo valstybei pavojaus akivaizdoje.
Neabejoju, kad šio karo pasekmėje Putinas laiko Europą silpna. Tokia laiko ir Trumpas. Todėl, visų pirma, pačiai Europai veiksmais, o ne tik gražiomis kalbomis reikia parodyti savo žemyno žmonėms, o taip pat ir Putinu bei Trampui, kad Europa prabudo.
Nežinau, ar vakar Kijeve matėm prabudusią Europą ar vis dar tą pačią: su gražiomis kalbomis, besišypsančiaus veidais ir su selfi diplomatija. Deja, bet manau, kad buvo greičiau antras variantas. O laiko prabusti Europa manau, turi labai nedaug…
