Ar šios dienos susitikimas Londone tarp prezidento Trumpo atstovų ir partnerių iš Ukrainos bei iš Vakarų Europos, tariantis dėl taikos Ukrainoje, bus lemtingas? Jeigu taip, tai kodėl? Jeigu ne, tai, kodėl ne? Kokie dalykai paliekami šešėlyje, kalbant apie nuotaikas dėl šio susitikimo?
Tai ilgas tekstas, bet tikiuosi, rasite laiko.
Taikos Ukrainoje laukia daugelis. Ne tik Ukrainos žmonės, bet ir žmonės Lietuvoje, kitur Europoje, o gal ir pasaulyje. Galimai jos laukiama ir Rusijoje. Klausimas tik, kokia kaina tai gali būti pasiekta ir kokios pasekmės gali būti ne tik Ukrainai, bet visos Europos saugumui.
Artėjant šiam susitikimui Londone, žiniasklaida mirga straipsniais ir nuotraukomis, kur kalbama apie prezidento Putino atvirumą taikos deryboms. O ir paties Putino veidas nuotraukose toks ramus, taikus. Bet visose kalbose apie šį susitikimą, kaip skelbiama, kuriuo siekiama baigti karą Ukrainoje, neretai yra nutylima keletas labai svarbių dalykų.
Visų pirma, tai, galimai nebus Konsultacijos. Greičiausiai šio susitikimo metu Ukrainai ir Vakarų partneriams Trumpo administracijos atstovai pateiks tai, kas jau sutarta su Putinu ir spaus, kad Londone visa tai būtų priimta. Putino ta pati Trumpo komanda taip nespaudžia, o tik stengėsi sužinoti, visų pirma, Trumpo derybininko Witkoffo susitikimuose, bet galimai ir per neskelbus Trumpo-Putino telefono pokalbius, ko Putinas nori, kad perfiltravus per JAV interesus, kaip Trumpo valia, tai būtų pateikta Londone. Nepaisant retų Putino pabarimų iš Trumpo pusės, jokių rimto pobūdžio sankcijų prieš Putino Rusiją Trumpo JAV taip ir neįvedė.
Antra, nors visi kalba apie tai, jog šio susitikimo svarbiausias tikslas yra surasti sprendimą neutralų abiems karo šalims, kad Rusijos kare prieš Ukrainą ateitų taika, iš tikrųjų, pats Ukrainos klausimas šio susitikimo metu yra tik trečioje arba ketvirtoje vietoje. Pirmoje vietoje Trumpui, nepaisant visų graudžių kalbų apie tai, kad šiame kare kasdien žūsta daug žmonių, yra Trumpo ir jo komandos suvokimas, jog artėjant po savaitės 100 dienų nuo Trumpo vadovavimo, nieko teigiamo užsienio politikoje, nepaisant gražių kalbų, jam taip ir nepavyko pasiekti. Ir iki Nobelio taikos premijos labai dar toli.
Todėl Trumpui truks plyš reikia pasiekti tai, ką jis galėtų paskelbti, kaip taika Ukrainoje, iki balandžio 30 d., kai sueis jo 100 dienų valdymas. Buvo norų tai paskelbti dar iki šv. Velykų, kad pasiekti dar ir dvigubą tikslą: Trumpas taikdarys apie taiką Ukrainoje paskelbia šv. Velykų išvakarėse. Bet šis planas sugriuvo. Putinas supranta, kaip svarbu Trumpui pasiskelbti taikdariu ir tempė laiką, pamažėle išmušinėdamas iš Trumpo įvairius dalykus savo geopolitiniams interesams. Bet dabar Putinas suprato, kad tempti laiko daugiau negali, o daug ko norėjo, jis jau sutarė.
Trečia, šis susitikimas Londone, deja, jau nėra tarp partnerių. Ir Putinas gali tik ploti rankomis. Trumpas savo kalbomis apie Grenlandiją, Kanadą, o po to ir muitų paskelbtą karą Europos Sąjungai bei kalbas, kad ES egzistuoja, kad kenkti JAV, įvarė jau tokį pleištą Vakarų valstybių tarpe, apie ką Putinas galėjo tik pasvajoti. Tačiau Pelenės užduotys iš Kremliaus pusės Trumpui ir jo komandai tuo nesibaigė. Jis dabar nori, kad Trumpas ir jo komanda Londone priverstų ne tik Ukrainą, bet ir Ukrainos partnerius Vakarų Europoje priimti tai, kas sutarta tarp Vašingtono ir Maskvos, palaužiant jų pasipriešinimą. Štai, kodėl Londono susitikime, nors gal ir matysime prieš kameras šypsenas, bet, iš tikrųjų, gali būti labai daug įtampos su galimomis pasekmėmis ateičiai.
Kijevas tikisi, kad Londonas, Paryžius, kitos Europos sostinės maksimaliai, kiek įmanoma, parems Ukrainos poziciją, kuri, atvirai pasakius, nemaža dalimi atitinka ir Europos saugumo interesus. Bet galimai per šias dienas Vašingtonas spaudė Londoną, kad Kijevas pasijustų vienas šiame susitikime. Norėčiau tikėti, kad Londonas, Paryžius, kitos Europos šalių sostinės palaikys Kijevą. Taigi, šis susitikimas yra dar taip pat ir apie Europos NATO partnerių santykius su JAV.
Ketvirta, tai, kad į šį susitikimą neatvyksta nei JAV Valstybės sekretorius Rubio, nei nuolat su Putinu bendraujantis ir jau galintis, matyt, Kremliuje kabineto sau paprašyti Trumpo patikėtinis Witkoff, kad tartis jau ir dėl Trump Tower Maskvoje, apie ką rašo ir Vakarų žiniasklaida, rodo galimus du dalykus: arba Trumpo komanda galvoja, kad liko tik formalumai prispausti Vakarų partnerius ir Ukrainą priimti jau padarytą susitarimą su Putinu, o tada nereikia rimtos komandos, kad tai formalizuoti, arba, priešingai, suvokimą, kad gali būti fiasko šiame susitikime, jeigu Londonas, Paryžius ir Kijevas kartu pasipriešins. O niekas nenori dalyvauti nesėkmingame susitikime.
Bet kuriuo atveju, JAV į šį susitikimą atsiuntė neutraliausiai nusiteikusį iš visos šios komandos generolą Kellog ir jam yra patikėta perduoti žinią apie tai, kas sutarta su Putinu, nors tai jau yra vieša paslaptis, nes Vakarų žiniasklaida jau daug dalykų yra aprašiusi. Suvokdamas, kas gali būti pasiūlyta Trumpo komandos, į Londoną nusprendė nevykti ir prezidentas Zelenskis, o nusiuntė ištikimą Prezidento administracijos vadovą Jermaką.
Penkta, daug dėmesio Vakarų žiniasklaidoje yra skiriama tam, kad atseit Putinas pasakė Witkoff, jog sutinka nepretenduoti į Donecko, Zaporyzhia ir Chersono sričių teritorijas, kurių nekontroliuoja, bet įsirašė į Konstituciją. Tikrai „labai reikšmingas“ Witkoffo pasiekimas ir „labai reikšminga“ nuolaida. Rusijos vadovas, kuris visą laiką sakė, kad situacija turi atspindėti tai, kas yra mūšio lauke, įsirašė sau į Konstituciją teritorijas, kurių nesugebėjo užimti ir dabar įtakingiausia Vakarų valstybė: JAV tūpčiojo apie šį reikalavimą ir labai džiaugėsi, kad Putinas jo lyg ir atsisako. Bet daug mažiau kreipiama į kitus du Putino reikalavimus, kurie vėlgi ne apie Ukrainą, o rodo Putino ambicijas visos Europos saugumui: pripažinti, kad Ukraina niekada nebus NATO ir formaliai pripažinti Rusijai Krymą.
Šešta, visiškai galimas dalykas, kad Putinas ne šiaip sau reikalaus pareiškimo iš JAV, o gal ir Ukrainos pusės, kad Ukraina nebus NATO narė. Galimai jis reikalaus, kad visa NATO šią vasarą per Haagos viršūnių susitikimą atšauktų ankstesnius savo viršūnių susitikimų sprendimus, jog Ukraina bus NATO ir, visų pirma, Bukarešto bei Vilniaus NATO viršūnių susitikimo sprendimus. Bet vargu, ar su tuo visos šalys NATO sutiks. Gali kilti viduje NATO didelės diskusijos, trintys. O to Putinui tik ir reikia. Jam reikia matyti silpną NATO ir reikės daug jėgų padėti visiems NATO partneriams, kad Putino viltys neišsipildytų.
Bet tas reikalavimas, kad klausimas būtų svarstomas NATO viršūnių susitikime, duotų Putinui galimybę dabar paskelbus taikos paliaubas, rugsėjo mėnesį atnaujinti karo veiksmus. Kadangi NATO viršūnių susitikimas Hagoje, matyt, šių Putino norų netenkintų.
Septinta, ne mažiau pavojingas Putino reikalavimas pripažinti formaliai de jure Krymą Rusijai. Tai gal pats pavojingiausias Europos saugumui reikalavimas, daug pavojingesnis už Rusijos siekį kontroliuoti de facto užgrobtas Ukrainos teritorijas. Nors pats Krymas turi svarbią geopolitinę reikšmę, kalbant apie Juodosios jūros ir net Viduržemio jūros regioną, bet šis Putino reikalavimas dėl Krymo neša labai didelę ir daug platesnę grėsmę Europoje.
Jeigu Ukraina su tokiu Putino reikalavimu nesutiks, o Trumpo JAV pripažins de jure Krymą Rusijai bei atsisakys ankstesnės Krymo okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos, tai Trumpas atsistos į vieną gretą su Čemberlenu ir kitais Miuncheno suokalbio dalyviais.
Tada tai buvo suokalbis su Hitleriu. Dabar tai būtų suokalbis su Putinu. Bet abiejų tikslas vienas: sugriauti Europos saugumo architektūrą. Mat Krymo pripažinimu Rusijai de jure Trumpas paneigtų vieną iš svarbiausių pamatinių Europos saugumui principų: sienų neliečiamumo principą, įtvirtintą 1975 m. Helsinkio susitarimu. Šį principą Putinas norėjo sugriauti Krymo aneksija, bet kitur Europoje ant šios Putino provokacijos niekas neužkibo.
Dabar gi įtakingiausia Vakarų valstybė JAV atrištų, iš vienos pusės, rankas Putinui žvalgytis kokias čia teritorijas Rusija, Sovietų Sąjunga ar Rusijos imperija turėjo aplink, o, iš kitos pusės, neatmetama, kad ir kitų tautų nacionalistai Europoje imtų žvalgytis, kokias žemes iš gretimų kraštų paimti, kurios gal kažkada jiems priklausė. Ne tik Putinas, bet ir Trumpas atidarytų Pandoros dėžę Europoje, stimuliuodamas chaosą ir karo diplomatiją Europoje.
Labai norėčiau tikėti, kad paskutinę akimirką Vakarų šalys įtikins Trumpą, žinant, visų pirma, jo garbėtrošką, kad sudaręs tokį susitarimą su Putinu, jis įeis į istoriją tamsiomis, kruvinomis raidėmis. Tada Nobelio taikos premijos siekimas atrodys tarsi tuščios, bet labai grėsmingos Europos ir pasaulio stabilumui kalbos. Suprantu, kad asmeniniai biznio ir kitokie interesai yra varomoji jėga Trumpo veiksmų.
Stebėdamas paskutinių kelių mėnesių veiksmus, deja, turiu pripažinti, kad Trumpui, taip mėgstančiam kalbėti apie kortas, Ukraina yra tik korta geopolitiniuose žaidimuose kitur pasaulyje. Putinas turi vieną interesą Ukrainoje: neutralizuoti valstybę, kuri yra viena didžiausių grėsmių jo režimui, o galimai ir vienas iš galimų svarbiausių ramsčių Europos saugumui ateityje, kaip labiausia motyvuota ir turinti pajėgiausią armiją Europoje.
Jeigu Trumpas atsisakytų planų pripažinti de jure Krymą Rusijai, o laikytųsi kartu su kitais partneriais Rusijos užgrobtų teritorijų okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos ir sudaręs sutarimą su Putinu, vėliau sutiktų palaikyti Ukrainos norą tapti stipria ekonomine ir karine prasme valstybe, tai Trumpas galėtų tikrai įsirašyti savo vardą gražiomis raidėmis į istoriją.
Kartu, aišku, tai turėtų reikšti ir JAV tolesnį dėmesį Europos saugumui, palaikant NATO, juo labiau, kai dabar Europos partneriai sutinka prisiimti daugiau įsipareigojimų dėl žemyno saugumo.
Bet, jeigu Trumpas sužais keturių rankų kombinaciją su Putinu, pagelbėdamas jam neutralizuoti Ukrainos valstybę, jeigu atsisakys palaikyti Ukrainą karine pagalba, o tik rūpinsis, kaip panaudoti Ukrainos gamtinius turtus, jeigu Trumpas manys, kad dėl JAV santykių su Kinija jis gali atiduoti Putinui lemiamas kortas Ukrainoje, o vėliau galimai ir platesniame regione, tai Trumpas greičiai pralaimės ir Kinijai, ir Europoje neteks partnerių.
O šioje artimiausioje laiko perspektyvoje Trumpas ir jo komanda mato, kad iki balandžio 30 d., t. y. iki 100 dienų pabaigos, jis gali pasiekti tik du dalykus: taika Ukrainoje ir derybos su Iranu. Štai, kodėl jis spaudžia, kiek gali ir vieną, ir kitą procesą, nors nežino, ar pavyks. Beje, Irano derybų klausimu Trumpui palaikymas iš Putino yra nemažiau svarbus, nei santykiuose su Kinija. O kur dar Arktika, politika Tolimuosiuose Rytuose ir kitur planetoje. Žinodamas Trumpo biznio interesus, Putino komanda pabandė čia rasti raktą į Trumpo ir jo komandos sprendimus.
Kalbant apie taiką Ukrainoje, kad ir kaip nebūtų paradoksalu, greičiausiai didžiausia kliūtimi pasiekti čia rezultatų, palankių Trumpui taikdariui, JAV vadovas mato Ukrainą, o ne Rusiją. Galimai ir Ukrainos partnerius Europoje, jeigu jie priešinsis.
Štai, kodėl, jei aukščiau parašytus Putino reikalavimus Trumpas patenkins, šis susitikimas Londone gali būti Ukrainai tarsi du įremti pistoletai į smilkinį. Trumpo, kuris nori būti taikdariu. Ir Putino, kuris karo leksiką pastaruoju metu pakeitė į taikos leksiką taip, kaip tai patiktų Trumpui.
O galimai tie du pistoletai yra įremti ir į NATO partnerius Europoje bei į Europos Sąjungą: arba sutikite su tuo, ką siūlo Trumpas, arba Trumpas supyks. Ne ant valstybės agresorės. Ant užpultos valstybės ir ją palaikančiųjų. Nes būtent jos, Trumpo suvokimu, gali sukliudyti jam tapti Nobelio taikos premijos laureatu.
Labai norėčiau klysti dėl to, ką parašiau. Bet pažiūrėsime, kaip bus ir, kiek sveiko proto, nugalinčio tuščias ambicijas ir asmeninio biznio interesus yra galvose tų, nuo kurių veiksmų labai daug priklauso.
