Veikiantys asmenys:
Mokinys – Sąjūdžio laikų dalyvių anūkas ir sūnus. Iš senelių ir tėvų žino, kaip buvo.
Mokytoja – aktyvi komunistė praeityje, dabar aktyvi Lietuvos Nepriklausomybės mylėtoja. Pastaruoju metu nudžiugo radusi raudoną vėliavą iš senų laikų bei savo komunistų partijos bilietą. Ir paslėpė giliai lagamine. Žinote, laikai neramūs. Jeigu kas… Kas žino…
Dabartiniu metu didžiausia problema: kokią vėliavėlę įsisegti į atlapą: lietuvišką trispalvę ar ir ukrainietišką. Kad ir nepersistengti, bet kad kas nors ir tikru patriotizmu nesuabejotų.
Kalbant apie Sąjūdžio metus, dažnai sako: „buvo sunku mums siekti laisvės, bet mes negailėjome savęs ir tai pasiekėme”. Dar ir susigraudina pasakodama. Labai džiaugėsi išgirdusi istoriją, kad ir komunistų ideologiją skleidusioje institucijoje buvo viršūnėse tokių, kurie lyg disidentai ir partizanai už laisvą Lietuvą ten kovojo. Apie tėvus, dirbusius NKVD struktūrose, nieko nepamena.
Kai mokytoja paklausė mokinį apie Baltijos kelią ir Sąjūdį, kas Sąjūdį įkūrė ir koks buvo komunistų vaidmuo Sąjūdyje, mokinys užsigalvojo. Jis žinojo iš tėvų pasakojimų apie reakcinius komunistus įvairiose Lietuvos rajonuose, kurie spaudė Sąjūdžio žmones ir mėtė iš darbų, jis taip pat žinojo papasakotas istorijas, kaip drąsūs ir iki šių dienų taip ir nežinomi jaunuoliai sovietų metais rizikavo savo ateitimi ir kėlė trispalvę. Juos gaudė ir baudė NKVD ir KGB. Jis taip pat žinojo, kad Sąjūdį įvairiose Lietuvos vietose kūrė labai daug žmonių ir, kad vieno kokio nors Sąjūdžio Kūrėjo nebuvo. Mokinys žinojo daug. Bet… reikėjo gero pažymio.
Todėl ėmė ir papasakojo istoriją, kurią labai mėgo Mokytoja: apie disidentus patriotus Aukštosios partinės mokyklos viršūnėje, apie visokius nusmurgėlius, kurie dabar aiškina, kad jie kūrė Sąjūdį, o ne tas vienas vienintelis Sąjūdžio Kūrėjas. Paminėjo ir negerovę: tuos, kurie niekina šiandien komunistų vaidmenį.
Mokytoja nudžiugo tai išgirdusi, pasakė, kad tai yra labai teisingai naujas Lietuvos istorijos matymas ir parašė gerą pažymį. O po to susimąsčiusi pridūrė: „tikrai, viskas buvo, kaip ir mus mokė dar anais Sovietų Sąjungos laikais. Apie Vadą. Atėjo Jis, iškėlė ranką, parodė, kur mums eiti ir mes visi nuėjome.”
O vėliau pratęsė.
„Neatsitiktinai, kai dabar tik yra koks nors Nepriklausomybės ar Baltijos kelio minėjimas, tai susirenka be valstybės vadovo ir tie, kurie prisimena, kaip viskas tada buvo ir kokį pozityvų vaidmenį į Sąjūdžio kūrimą įnešė tada įvairių sovietinių struktūrų darbuotojai, tikri patriotai. Tai ne tie, kurie tik su savo trispalvėmis vėliavėlėmis tada bėgiojo.”
Deja, tokių mokytojų dar apstu yra mūsų mokyklose. Gal todėl dauguma mokinių nemoka Himno žodžių, gal todėl daug mokinių, ypač provincijoje, antrą užsienio kalbą renkasi rusų kalbą, gal todėl mokyklose kaip sovietmečiu yra minima kovo 8-oji ir t.t., ir pan. Ir dar šitie sovietinio sukirpimo mokytojai drįsta reikalauti didelių algų mėnesiais streikuodami ir nutraukdami mokinių ugdymo ciklą. Kada šita baigsis?
graudžiai, liūdnai, taikliai…