Alvydas Medalinskas. Didžiausi išbandymai mūsų kariuomenei, politikams ir visuomenei tik prasideda

Veidaknygė

Pirmo išbandymo, deja, neišlaikėme. Pasipylė panikos nuotaikos, politikų kaltinimai vieni kitiems. Euforiją ir rožines pasakas apie karą Ukrainoje keičia pasimetimas ir neviltis.

Tikiuosi suvokėme dabar, kiek primityvūs buvo kokie nors vaizdeliai, kad ir to paties feisbuko puslapiuose, rodant Rusijos armiją tik, kaip mobilizuotų girtuoklių gaują ir džiaugiantis, kad tokius vaizdelius įmetus, juos netrukus palydės šimtai „like“.

Labai blogas dalykas, kas gali būti: nuvertinti ir sukarikatūrinti priešą. Nemažiau blogai yra viską piešti apie šį karą tik rožinėmis spalvomis, nes tokie tekstai irgi sulaukia „like“.

Bet blogiausias dalykas yra pulti į paniką, nuvertinti savo kariuomenės ir partnerių galimybes, pakeisti plokštelę ir vietoj ankstesnių kalbų, kad Putino Rusija nualinta ir nieko negali, imti aiškinti, kad Rusija tuoj užgrobs Lietuvą.

Puola tuos, kas puola į paniką, kelia sumaištį vietoj to, kad panaudojus geriausius protus ne tik tuos, kurie yra politikoje, bet ir tuos, kur ne politikoje, darytume žingsnius, būtinus šalies saugumui. Nemažiau blogai pulti į gynybos pozą ir sakyti: mes viską žinome ir darome.

Net ir blogiausiu atveju turime greičiausiai minimum keletą metų viskam pasiruošti. Aišku, jeigu tik sausio mėnesį nekils gaisras po rinkimų Taivanyje dėl šios salos ateities, kuri yra didžiųjų valstybių dėmesyje, o kai kurie mūsų politikai ten irgi pylė alyvos į ugnį. Bet, jei turime tą keletą metų, tai irgi nemažai. Už juos galime būti dėkingi tik Ukrainai.

Ši šalis ir toliau kovoja. Taip, yra keletas, deja, labai kritiškų taškų, kurių situacijos pasaulyje, o ir Lietuvoje ilgai nenorėta pastebėti. Taip, yra nuovargio nuotaikų dėl šio karo jau ir tarp ukrainiečių. Bet Ukraina yra didelė, galinga valstybė ir jos taip paprastai neperlaužti. Pasitvirtina žodžiai, kad mūsų saugumo garantas yra ne tik narystė ES ir NATO, bet ir mūsų pačių stipri partnerystė su Ukraina.

Todėl iš panikos būsenos grįžkime į pačių optimaliausių Lietuvos situacijai kelių užtikrinti savo šalies gynybą paiešką. Daug daugiau, nei iki šiol bandykime įsisavinti Ukrainos patirtį. Mums tai ne tik kelias, galvojant apie gynybą kare, bet ir Rusijos atgrasymo strategija, kad tokio karo Lietuvoje niekada nebūtų.

Ieškokime NATO ir net ne NATO rėmuose dvišalių partnerysčių, užtikrinant mūsų saugumą. Ir, jei kas nors panikuos, sakys, kad viskas griūva, kad mūsų šalis ir kariuomenė nieko negali, pridėkime pirštą prie lūpų, kaip ukrainiečiai, ir pasiūlykime baigti šias kalbas.

Darbai, realus pasirengimas įtikinamiau ir geriau, nei kritika, panika ar tušti žodžiai.

Reklama

Susiję straipsniai

Yoram Hazony. Nacionalizmo dorybė (IX). Tautiškai neutralios valstybės neegzistuoja

Pradžia ČIA. Tęsiniai iki IX dalies ČIA. Svarbiausias klausimas svarstant nacionalinės valstybės idėją yra šis: jeigu vykdyti pareigas valstybei individą...

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai trisdešimt aštuntoji (rugsėjo 18) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Ukrainos pajėgos surengė didelio masto ataką prie agresoriaus karinės infrastruktūros objektus. Sėkmingiausia jų – didelio...

Romas Lazutka. Desovietizuokime motinystę, o vietoje II pakopos finansuokime gandrą

Įdomus tas desovietizacijos priepuolis. Jis nukreiptas į viešųjų erdvių laisvę nuo „balvonų“, užuot susirūpinus realaus gyvenimo išlaisvinimu. Sunkiai...

Lietuvių kalbos institutas neigiamai vertina „laisviečio“ pasiūlymą dėl moteriškų pavardžių

Lietuvių kalbos institutas (LKI) neigiamai vertina „laisviečio“ Artūro Žukausko siūlymą leisti moterims pasirinkti vyro pavardę, kai ji turi...