Alvydas Medalinskas. Esminis klausimas: kodėl Iranas išdrįso atakuoti?

Veidaknygė

Esminis klausimas: ne kiek raketų ir dronų numušė Izraelis bei Vakarai naktinės Irano atakos metu, o kodėl Iranas išdrįso atakuoti?

Giluminės problemos. Svarbios ir Lietuvai.

Artėjant galimai Irano karinės operacijos prieš Izraelį valandai, netrūko komentatorių, kurie aiškino, kad Iranas tik gąsdina, bet tiesiogiai nepuls Izraelio. Juk to niekada nedarė. Greičiausiai vėl panaudos proxy jėgas Artimuosiuose Rytuose (visų pirma, pietų Libane), gal ir Jemene, Irake. Ir vėl tuo baigsis.

Tokie komentatoriai buvo nepatenkinti, kai sakiau, kad jie klysta ir vėl, matyt, ims trinti ankstesnius savo įrašus soc. tinkluose, kur teigė, kad Iranas tiesiogiai nedrįs atakuoti.

Beje, tai yra tie patys komentatoriai, kurie 2021 m. pabaigoje ir 2022 m. pradžioje lygiai taip pat užtikrintai tvirtino, jog Putinas nedrįs pradėti plataus masto karo prieš Ukrainą ir visus, kurie sakė kitaip, kaltino panikos kėlimu.

Problema yra kita: tokie komentatoriai kažkodėl neanalizuoja Putino karo prieš Ukrainą ir dabar Irano tiesioginių smūgių Izraeliui platesniame kontekste. Jie griebiasi rašyti apie vieną ar kitą sukilusį karštą tašką pasaulyje savo įvairiose mokamose platformose ar youtube kanaluose, žmonės puola tai skaityti ar žiūrėti, moka už tas žinias, taip ir nesuvokdami, kad paskubomis, serijiniu principu surašyta analizė dažnai būna, deja, labai paviršutiniška ir negili.

Rašymas ar kalbėjimas apie kiekvieną karštą tašką reikalauja giluminio to regiono pažinimo. Negali būti žmogus visų regionų žinovas. Ir aš nepretenduoju tokiu būti. Geriau kalbėti ir rašyti apie tai, ką tikrai žinai, o ne rašyti apie viską, ką perskaitei internete atsisėdęs patogiai ant sofos ir parašei, kaip savo nuomonę. Bet yra bendros geopolitikos tendencijos, kurias gali analizuoti iš kurio nors žinomo tau gerai karštojo taško perspektyvos.

Todėl galiu atsakyti, kodėl, nepaisant aplink Lietuvoje ir tarp kolegų Vakaruose tvyrančio skepticizmo, 2021 m. įspėjau, kad Putinas imsis plataus karo veiksmų prieš Ukrainą, o dar vakar, kalbėdamas vakarienės metu su bičiuliais, sakiau, jog šį kartą Iranas tikrai smogs Izraeliui.

Ir, kodėl šiandien sakau, jog nepaisant viso džiugesio po šios nakties Izraelyje ir Vakarų pasaulyje, jog kartu su Vakarų partnerių pagalba Izraelis numušė beveik visus Irano dronus ir raketas, tame tarpe dar nepasiekusius Izraelio, manau, kad šią naktį Maskvoje, Pekine ir net Teherane buvo, matyt, irgi daug džiaugsmo.

Esmė yra ne tame, kad per šią naktį kartu su NATO šalių aviacijos pagalba buvo numušta apie 150 Irano raketų bei daugybė dronų. Nors tai girdėdamas pagalvojau, o kad taip iranietiškus ir rusiškus dronus, raketas, skrendančius į Ukrainą numuštų Vakarų partneriai. Ir, jeigu negali pasiryžti, tai pristatytų visą tam būtiną įrangą ir amuniciją Ukrainai.

Bet esmė yra kita: kad Iranas IŠDRĮSO atakuoti tiesiogiai Izraelį, nepaisant daugybės tik gąsdinimų prieš tai padaryti. Šia prasme Irano ataka prieš Izraelį yra tiesiog autoritarinių valstybių ir jų remiamų grupuočių veiksmų prieš kitas šalis tąsa, kurių metu suduodami vienas po kito stipresni smūgiai Vakarų įtakai. Juk smūgiai kertami toms šalims, kurias Vakarai sakė pasirengę neduoti skriausti.

Pradžia tam reikėtų laikyti 2014 metais Putino įvykdytą Krymo aneksiją ir pradėtą hibridinį karą Donbase, nors kai kas gal sakytų, jog aliarmo signalas turėjo būti dar 2008 m. Rusijos karas prieš Gruziją (Sakartvelą). Vakarų atsakas į tai buvo lakmuso popierėlis visam pasauliui, rodant, kiek stiprūs yra Vakarai. O turėjo būti reakcija (nebūtinai karinė), parodanti visiems, kad Vakarų nereikia taip bandyti.

Bet reakcija buvo labai vangi. Štai, kodėl po to taip išdrąsėjo Šiaurės Korėja su savo ginklų bandymo programomis, Iranas, štai, kodėl taip sugriežtėjo Kinijos retorika Taivanio klausimu, štai, kodėl pajudėjo net Lotynų Amerikos bei Afrikos šalys ir su Maskvos, Pekino bei Teherano pagalba ėmė stumti Vakarus iš įvairių pasaulio žemynų bei regionų, kurti naujus karštus taškus testuojant Vakarus.

Būtent todėl Hamas ataka prieš Izraelį praėjusių metų spalį buvo visai kita ataka ir su visai kitais tikslais, nei kada anksčiau.

Tai buvo jau dalis politikos autoritarinių šalių, testuojant Vakarų pasaulio stiprumą ir kertant vieną po kito vis stipresnius smūgius. Juk niekas, matyt, ir negalvojo, kad Hamas gali rimtai užpulti Izraelį ir pasiekti kokių sau labai gerų rezultatų. Esmė buvo kita: parodyti regiono šalims, kad Izraelį jau galima IŠDRĮSTI užpulti, kartu stebint po to Vakarų reakciją.

Nenuostabu, kad po to Izraelio taikinius ėmė atakuoti ir Jemeno husitai, įskaitant labai skausmingus smūgius laivams ir ypatingai tankeriams Raudonojoje jūroje.

Tuo buvo parodyta, kad Vakarai negali užkardyti jau net ne atskirų šalių, bet ir atskirų grupuočių (šiuo atveju, remiamų Irano) puolimo prieš Vakarų interesus ir, matyt, turėtų problemų apginti valstybę, kurios po pralaimėtų karų daugiau, nei prieš 50 metų arabų šalims, jokia regiono šalis nedrįso pulti. Net ir Iranas. O juk kalbama apie tokią šalį, kaip Izraelis, kurios saugumas dešimtmečiais buvo neabejotinas prioritetas JAV ir daugelio kitų Vakarų šalių saugumo politikoje.

Tai ir norisi parodyti ne tik Teheranui su jų politikos vizija Artimuosiuose Rytuose, bet ir Maskvai bei Pekinui. Kad Vakarai silpni. Kaip tą galima parodyti? Kai smogia jau ne Hamas, Hezbollah ar Jemeno husitai, bet pats Iranas tiesiogiai Izraeliui. Maskvai ir Pekinui tai stebint.

Visas pasaulis jau mato, kaip kuo toliau tuo labiau silpnas atrodo šiandieninės JAV administracijos elgesys, kalbant apie realią karinę pagalbą Ukrainai. Tokią, kad Ukraina galėtų įveikti putinizmą, o ne tik bandytų jį stabdyti, prarasdama vis naujas žmonių gyvybes ir vis naujas teritorijas, nors ginasi iš paskutiniųjų.

Lietuvoje labai stipriai idealizuojama Bideno administracija, bet Bideno ir jo Nacionalinio saugumo patarėjo Sallivano duetas yra, matyt, silpniausia, ką turėjo JAV po Antrojo pasaulinio karo metų. Na gal dar dėl pačios silpniausios vardo su Bideno administracija galėtų konkuruoti Obamos administracija, kurioje Bidenas buvo viceprezidentu. Ir dėl objektyvių priežasčių atrodė stipriau, nei dabar.

Obamos administracija savo silpnumą parodė Krymo aneksijos akivaizdoje. O Bideno administracija tai pratęsė, kurios aiškiausia išraiška buvo pozicijų užleidimas kovoje prieš Asado režimą ir palikimas kurdų kovotojų Sirijoje, paniškas bėgimas iš Kabulo, o po to jau daug labiau organizuotas bėgimas iš Kijevo 2022 m. vasarį, nesugebėjimas paleisti įgyvendinimui net pasirašytos lend-lease pagalbos programos Ukrainai, nuolatinis trypčiojimas teikiant rimtą ginkluotę Ukrainai ir neaiškios košės virimas per NATO susitikimą Vilniuje.

Dabar beveik 4 mėnesius rodytas visiškas bejėgiškumas, nesusitariant su politiniais oponentais respublikonais, kad būtų skirta 60 mlrd. karinė parama Ukrainai. Toks bejėgiškumas atneša tik papildomus nuostolius Ukrainai (žmogiškus ir teritorinius), o taip pat ir įteikia vėliavą respublikonams. Dabar visi suvokia: ne Bideno, ne demokratų siūlymas bus svarstomas, kaip pagalba Ukrainai, o Trumpo ir respublikonų komercinė koncepcija, kur karinė pagalba ne reali pagalba, bet paskola kenčiančiai šaliai.

Dar Bideno administracija sudavė smūgį sau ir JAV įvaizdžiui pasaulyje, įskaitant, aišku, Ukrainoje, kai išsigando, jog nuo Ukrainos smūgių Rusijos naftos sektoriui gali sukilti naftos kainos ir įspėjo Kijevą to nedaryti. Vašingtono administracija į keistas diskusijas įsivėlė ir su Izraelio valdžia dėl tolesnio galimo atsakymo ir panašu, kad dabar Maskvoje bei Pekine bus su šypsena stebima tolesnė diskusija, o gal ir žodinis politinis konfliktas tarp Izraelio ir JAV dėl galimo atsako jau Iranui po šios nakties atakos.

Todėl, nepaisant triumfo nuotaikų Vakaruose, kad Bideno administracija JAV ir kitos Vakarų šalys parodė savo tvirtumą ir solidariai kartu su Izraeliu atrėmė Irano dronų bei raketų atakas, man atrodo, kad tai ne pabaiga, o tik naujo etapo pradžia, kuri gali ateityje parodyti dar agresyvesnę Maskvos ir vis agresyvesnę Pekino politiką. Tokia politika yra galima tik todėl, kad pati įtakingiausia Vakarų pasaulio valstybė savo politika rodo nuolatinį blaškymąsi, trypčiojimą vietoje, neryžtingumą, kas ir skatina autoritarinės ašies valstybes dar agresyviau siekti savo iškeltų tikslų.

O Vakarų pasaulio dilema nepavydėtina: arba dar viena kadencija tokios silpnos Bideno administracijos ar visiškai nenuspėjama Trumpo administracija. Yra apie ką pagalvoti, kam rimtai ruoštis ir JAV partneriams Europoje, įskaitant mus.

Ar patikės po šios nakties pasaulis, kad Bideno administracija dar kažką gali, matysime. Bet ši įvykių eiga naudinga ir Putino karui prieš Ukrainą: pasaulio dėmesys jam dar labiau slinks į šešėlį.