Sužinojęs, kad Gabrielius, laimėjęs vietą į Seimą, ten neis, visai nenustebau. Daug labiau nuostabu, kaip P. Mašiotas žinojo, kad 21 amžiuje bus toks politikas, kiškis drąsuolis, vardu Gabrielius? Politikas su gražia retorika daug aiškinęs, kaip jis ir visa šeima gins Lietuvą, jei puls Rusija, pasipustęs padus bėgs iš Lietuvos, ir iš Vakarų toliau galės skelbti pareiškimus prieš Putiną bei Kiniją.
Ar dabar suprantate, kam vila Graikijoje buvo nupirkta tik prasidėjus plataus masto Rusijos karui prieš Ukrainą ir, kodėl, matyt, meluota, kad vilos žvalgėsi keletą metų iki šio karo?
Ar dabar suprantate, kad Gabrielius buvo viską gerai apskaičiavęs, kai reikalavo, pasitelkęs į pagalbą ir senelį, kad jam būtų duota Lietuvos sąskaita auksinė vieta Briuselyje: Eurokomisaro kėdė?
Iš principo, jeigu ne tvirta Prezidento pozicija Lietuva greičiausiai būtų atidavusi savo eurokomisaro vietą Graikijai, nes Gabrielius kursuotų tarp Briuselio ir savo vilos Graikijoje. Juk namai Lietuvoje, galimai artėjant Rusijos karinei grėsmei, kaip ir Lietuva, tik tarp kitko.
Bet dabar Gabrielius parodė, kad ne tik Lietuva, bet ir partija, kuriai jį senelis pasodino vadovauti, remiantis nepotizmo dėsniais, buvo tik tarp kitko: instrumentas savo tikslų siekti. Kam Seimo nario vieta, koks reikalas iki kolegų partijoje, jeigu bus galima pasiieškoti šiltesnės ir saugesnės vietos Briuselio sistemoje?
Atsistatydinti iš partijos vadovo posto, suvokiant ir savo atsakomybę už tokius rinkimus, yra pagal Vakarų politinę tradiciją. Mesti kolegas, partijos bičiulius parlamente, atsisakyti parlamento nario vietos dėl to, kad tai jau ne buvimas valdžioje, o opozicija yra gan unikalu Vakarų politinėje praktikoje.
Apie tai, kad ir Ukraina jam buvo tik priemonė savo interesų ir tikslų siekimui kažkaip nekorektiška ukrainiečių atžvilgiu buvo rašyti. Todėl ir po šiuo tekstu nededu Gabrieliaus foto. Gal ukrainiečiai šio teksto nepamatys. O man gaila šalies, taip kenčiančios ir jos žmonių, kuriuos išnaudoja savo retorika kai kurie Vakarų politikai. Gabrielius buvo lyderis.
Apie tai, kaip atrodė Gabrieliaus diplomatija Ukrainos ir ne tik atžvilgiu, kuri buvo daug labiau panaši į selfi diplomatiją, parašysiu kada vėliau, kaip ir apie tai, kodėl Andrius, nors iš tos pačios partijos, eurokomisaro kėdėje yra daug daug geriau, negu Gabrielius.
Gerai bent tiek, kad toks partijos lyderio akibrokštas gal privers praregėti ir kitus.
Matyt, dalį tų dalykų žinojo arba jautė Lietuvos žmonės, todėl taip griežtai baudė per rinkimus konservatorius, tame tarpe dorus, patyrusius politikus. O dabar į juos spjovė buvęs vadas.
Šia prasme Ingrida (patinka ji kam ar nepatinka) iš principo vežusi partiją per visus rinkimus, elgiasi daug labiau korektiškiau savo partijos bičiulių, kolegų atžvilgiu.
Ingrida būtų tas pats Gabriukas, tik su sijonu. Kasčiūno reikia.
Visų nereikia.