Alvydas Medalinskas. Pagrindinės tezės, pasakytos konferencijoje Saugumo kodas Vilniuje

Tikrai buvo verta grįžti savaitės pabaigoje, kad ir trumpam, į Lietuvą. Nors tai reiškė kelių dienų bėgyje dvi keliones po 24 val. autobusu iš Ukrainos į Lietuvą ir atgal. Ši konferencija buvo ne tik galimybė pajusti pulsą tokiu svarbiu klausimu, kaip valstybės pasirengimas išorės iššūkiams, bet ir pačiam pasisakyti.

Po to, kai Lrytas atspausdino straipsnį, kurio antraštei paimta mano frazė, kad jau šio Seimo kadencijos metu gali tekti Lietuvai pajusti, ką reiškia rimti išorės išbandymai, gavau daug klausimų.

Ar tikrai galvoju, kad Rusija gali pradėti karą ar provokacijas prieš Baltijos šalis 4 metų laikotarpyje? Atsakau, kad nuo to niekas neapsaugotas. Ir tikrai, ne tik mano nuomone, bet ir kai kurių Vakarų ekspertų nuomone yra, deja, ir toks variantas. Nors kalbama ir apie galimą ilgesnį periodą.

Rusijos karo prieš Ukrainą pastarųjų mėnesių eiga, labai silpnai jo metu pasirodžiusios kai kurios Vakarų šalys, o ypač JAV, vadovaujama Prezidento Baideno, galėjo įtikinti Putiną, kad Vakarai yra silpni ir galima bandyti pradėti klibinti NATO duris, sienas, kiek jos yra tvirtos.

Bet Putinas puola tik silpną. Vargu, ar jis, pavyzdžiui, bandytų NATO stiprumą Suomijoje, kur daug galvojama apie valstybės gynybą ir tai yra ne tik valdžios, institucijų, bet ir visų piliečių klausimas.

Vadinasi, reikia būti stipriai ir Lietuvai, kad Putinas net nesiryžtų čia bandyti NATO valios stiprumo. Tai reiškia stipri valdžia, stipri pilietinė visuomenė, stipri partnerystė su NATO partneriais.

Taip pat svarbu, koks biudžetas skiriamas yra nacionalinio saugumo ir gynybos reikalams, kaip efektyviai valdžia kartu su opozicija ir visuomene gali tai sudėlioti. Aišku, įvertinant karo Ukrainoje pamokas.

Todėl kalbėdamas išskyriau keletą dalykų šios kadencijos Seimo laikotarpiu:

1. Stipri Vyriausybė ir valdanti koalicija (atkreipiau dėmesį, kaip svarbu į valdžios koaliciją įtraukti tik tokius partnerius, kurių buvimas ten nesukeltų nuostabos ir pasipiktinimo iš Vakarų partnerių pusės). Kad vieniems piliečiams Lietuvoje patinka vienos partijos, o kitiems – kitos ir, kad, jei jų palaikomos partijos valdžioje nebus, gali kilti dalies piliečių nepasitenkinimas, tai yra visai normalus procesas. Būtų labai blogai, jei nepasitenkinimas kiltų iš Vakarų partnerių ir to ignoruoti negalima (tada dar nežinojau apie pirmą kregždę: New York Times straipsnį apie mūsų Vyriausybę ir valdančiąją koaliciją).
2. Labai svarbu konstruktyvus bendradarbiavimas tarp valdančiųjų ir opozicijos, kalbant apie Nacionalinio saugumo ir valstybės pasirengimo gynybai klausimus. Mano suvokimu, valdantieji neturėtų ignoruoti buvusios valdžios patyrimo ir įdirbio šioje srityje, o buvusios valdžios atstovai, tapę opozicija, neturėtų tuščiai pulti valdžios nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais.

Daugiau galėtų būti uždarų pasitarimų, idėjų formulavimo, sprendimų optimalių paieškos, negu viešos kritikos. Kylančius klausimus geriau išsiaiškinti tarpusavyje ir tik, jeigu to nepavyksta padaryti, tada tik kelti į viešumą.

Pavyzdžiu tokio bendradarbiavimo galima būtų laikyti visų pagrindinių šalies partijų bendrą darbą, kai siekta narystės NATO.

3. Piliečių organizacijų ir ekspertų įtraukimas į nacionalinio saugumo ir gynybos klausimų sprendimą, kiek tai nepažeidžia valstybės paslapties. Piliečių aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime bendrai laikau valstybės stiprumo ženklu. Bet šiuo atveju tai būtų ypatingai svarbu.

Galbūt net reikėtų padaryti Seimo Statuto ar kai kurių Vyriausybės teisinių normų pakeitimus, kad profesionalias žinias turintys visuomenės, pilietinių organizacijų atstovai, ekspertai galėtų būti, kaip lygiaverčiai partneriai įtraukti į Seimo ar Seimo komiteto sudarytas darbo grupes, dalyvauti, kaip individualūs asmenys įvairiose Vyriausybės ar Ministerijos programose, darbo grupėse.

Visuomenės atstovų dalyvavimas galėtų ir prisidėti, subalansuojant skirtingų politinių jėgų ir jų atstovų interesus, o ekspertų žodis gali būti svarbus ir kalbant apie būtinus karinius įsigijimus, pirkimus.

Suvokiant, kaip tiksi laikrodis ir nebūtinai palankiai mums bei likusiam Vakarų pasauliui, galbūt ir karinius įsigijimus geriau planuoti ne dešimtmečiais į priekį, o ką svarbu ir galima turėti po 2–3 metų.

4. Maksimalus karo Ukrainoje pamokų išmokimas per Ukrainą ir suvokimas, jog ten kariauja ne tik Gynybos ministerijai, bet ir VRM pavaldžios struktūros.

Todėl siūliau naujajai valdžiai ne tik sustiprinti karinio atašė struktūrą Kijeve, bet daug nedelsiant, priimti sprendimą dėl vidaus reikalų atašė etato įsteigimo.

Kiek galėjau, prisidėjau per tuos porą metų, suvokiant Ukrainos policijos, o iš dalies ir kitų Ukrainos VRM struktūrų patirtį šio karo metu, bet aš esu, nors ir Ukrainos ekspertas, tačiau politologas. Tai turėtų daryti per ambasadą Kijeve VRM sistemoje ilgai dirbęs asmuo.

Taip pat galima būtų daug efektyviau valstybės labui išnaudoti tą faktą, kad visuomenininkų pastangomis nuolat vežami į Ukrainą automobiliai, kiti reikalingi dalykai frontui, o nuvežus tai, yra bendraujama su Ukrainos kariais, pareigūnais įvairiuose fronto taškuose.

Jeigu kartu tokios komandos sudėtyje vyktų ir visuomenininkai, bet patyrę karo klausimuose įvairiose srityse rezervistai, tai Ukrainos patirties perėmimas būtų daug efektyvesnis. Aišku, būtų tikslinga pažiūrėti ir kitus efektyvaus valdžios institucijų ir visuomenininkų glaudesnio bendradarbiavimo įvairius momentus.

5. Labai svarbu, kad ir valdžios institucijų, ir visuomenės lygmenyje yra dabar jau keliami valstybės pasirengimo įvairiems jos gynybos aspektams klausimai. Čia svarbu išvengti tik vieno: bereikalingos panikos. Todėl į bendrą darbą galėtų būti įtraukti psichologai, sociologai, politinės ir kitos komunikacijos specialistai. Svarbu tik, kad vyktų įvairiais galimais lygiais dialogas (tame tarpe ir kritinis) tarp valdžios ir visuomenės, tarp visų mūsų.

Džiaugiuosi, kad po šio pasisakymo išgirdau palaikymą dalyvavusiųjų šioje diskusijoje Seimo narių, kurie greičiausiai užims valdančiojoje koalicijoje kertines pozicijas nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais. Jei bent dalis pasiūlymų būtų įgyvendinta, manau, kad būtų naudinga mūsų šaliai, o pats esu atviras dialogui apie Ukrainos patirtį ir piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime įvairias formas, kalbant tiek su būsimos valdžios, tiek ir opozicijos politikais.

Šiaip visa konferencija buvo paženklinta suvokimu, kaip svarbu perimti Ukrainos patirtį, nors taip formaliai vadinosi tik viena diskusija. Bet sakyčiau ne mažiau svarbu yra kiekvieno mūsų atsakomybė, pasirengiant galimiems išbandymams iš išorės, iš Rytų. Jeigu tam bus tinkamai pasirengta, tai manau, jog bus didelė tikimybė, kad tie iššūkiai ir neateis. Juk Putinas stiprių paprastai vengia pulti.

O tada kiekvienas toliau dirbkime savo darbus. Kas Lietuvoje, kas Ukrainoje, kas Vakaruose. Tik svarbu nedaryti lemtingų klaidų, o jas padarius, rasti jėgų atitaisyti.

Veidaknygė