Labai geras V. Daujotytės tekstas. Ne tik apie J. Marcinkevičių. Bet, kaip skiriasi ta pagarbi, inteligentiška analizė tekste nuo piktos frazės, kurią metė viena rašytoja J. Marcinkevičiaus trilogiją pavadinusi melo, propagandos kūriniu.
Ar tokių dabar verdančių diskusijų eigoje pagalvojome, kodėl kiekvieną kartą, kai buvo ir yra išlydimas į Menininkų kalnelį Antakalnyje koks nors garsus Lietuvos poetas, rašytojas, dailininkas, aktorius ar kitas kultūros žmogus, sakome: išėjo kultūros milžinas, titanas ir nejučia žvalgomės ieškodami aplink dar tokių.
Problema yra ne tik dažnai pasireiškiantis kultūros seklėjimas, vaikantis dabar naujų vertybių, bet ir naujas prisitaikėliškumas.
Juk žinoma iš anksto, kokioms idėjoms bus skiriami pinigai. Performansams, o ne realizmo paveikslams, šokiruojančiam teatrui, o ne simbolių teatrui (E. Nekrošius, R. Tuminas, O. Koršunovas, V. Masalskis ir kt.), kuriuo buvo garsi Lietuva, menui, kuris skelbia vadinamas naujas vertybes, o tik jokiu būdu ne tradicines. Ir kiek tada yra tokių, kurie naujai prisitaiko.
Kartais tie, kurie dabar, kaip pjūklu nori pervažiuoti per viską, kas buvo sukurta Lietuvos kultūros gyvenime sovietų metais ir kaltina juos prisitaikėliškumu, net, matyt, nesusimąsto, kad ne vienas iš jų tapo to naujo prisitaikymo ir kylančios pasaulyje naujų vertybių bangos dalimi, kai ir krikščioniškas vertybes ginti atrodo jau kažkas marginalaus.
Žinoma, dviejų epochų aplinkybės skirtingos, bet tas prisitaikėliškumo fenomenas panašus.
O neduok, Dieve, jeigu kokiame nors mene įžvelgs kas vadinamą lietuvišką nacionalizmą. Kritika kyla, kaip ir vadinamam buržuaziniam nacionalizmui Sąjūdžio pirmais metais.
J. Marcinkevičiui, kaip ir M. Martinaičiui, kaip ir S. Gedai tautiškumo svarba buvo akivaizdi. Matyt, todėl jie atsirado Sąjūdyje. Kiekvienas turėjo savo kelią. Vienų kelyje buvo daugiau prisitaikymo, kitų – mažiau, trečių gal visai ne.
Bet visi jie ir ne tik jie (daug tuometinės Lietuvos menininkų, kūrusių tada, sovietų okupacijos metais) paliko milžiniškus kultūros klodus, kas yra laikoma Lietuvos lobynu. Tai dabar visa tai reikia sumaišyti su purvais? Su tokiu požiūriu išvartę Lietuvos kultūrą, su kuo liksime? Ar po to neatsiras ir reikalavimai naujų vertybių požiūriu peržiūrėti ir, pavyzdžiui, V. Kudirką ar ką kitą ir ne iš sovietų laikų?
Taip, pasaulyje vyksta kai kurių vertybių peržiūrėjimas. Taip, net labai civilizuotose kai kuriose Vakarų šalyse vartomi paminklai kai kuriems praeities herojams, peržiūrimos, knygos, filmai. Bet, ar viskuo reikia aklai sekti?
Ir pokomunistiniuose kraštuose kyla banga peržiūrėjimo praeities, gatvių pavadinimų keitimo. Bet netgi toje pačioje Ukrainoje, kur šiuo metu vyksta didžiausias išbandymas valstybės ir tautos tvirtybei, kur suvokiama, kad savos tautos istorijos šaknų suvokimo svarba yra valstybės tvirtumo pagrindas yra išleidžiama knyga apie vadinamųjų 60-aisiais XX a. metais gyvenusiųjų kultūros žmonių indėlį į tautos sąmoningumo procesą. Ir Lietuvoje toks procesas buvo.
Vargu, ar galima dabar vienu brūkšniu tai nuneigti. O kiekvienam norinčiam dabar mesti akmenį į tuo metu kūrusius labai įžymius Lietuvos žmones: rašytojus, poetus, kitus kultūros pasaulio šviesulius tiesiog norėčiau pasiūlyti pabandyti atsirasti jų vietoje ir atsakyti sau labai atvirai, kur jie būtų tų baisių išbandymų metu: miškuose su partizanais ar vėliau disidentais, kuriems už vieną ar kitą žodį bei veiksmą grėstų Sibiras ar bandytų, jei netaptų tada išdavikais, idėjiniais komunistais ir komjaunuoliais (yra ir tokių patriotų dabar, kurie greitai sovietų garbinimą pakeitė į trispalvę) kitką kažką naudingo daryti savo kraštui ir jo žmonėms, tegu kartais ir padarant kokį kartą kompromisą su sąžine?
Situacijos, kaip buvo J. Marcinkevičiaus kelyje ir kūryboje geriau už V. Daujotytę ar geriau už O. Koršunovą neaprašysiu. Kas norės, supras, kokia gili mintis ten slypi, kaip atsargiai turime elgtis su savo kultūros paveldu, nedaužyti jo ir jokiu būdu nepolitikuoti viso to sąskaita.
Parašiau tik savo mintis, nes manau, kad tas daužymas savo kultūros ir praeities gali turėti labai gilias ir skaudžias pasekmes, kaip ir. aišku, noras matyti Lietuvos sostinę Vilnių be paminklų mūsų kultūros ir istorijos įžymiems žmonėms ar palikti surogatus jų atminimui.
Ir dar: parašiau, nes apgailestauju, kad šiandien negaliu būti Vilniuje, kur su pagarba bus prisimintas Justinas Marcinkevičius. Šis Sąjūdžio Žmogus ir Poetas to tikrai vertas.
Tarybinių laikų menininkus paprasčiausiai pamiršti reikėtų.
Puikiai ir labai teisingai parašyta. Manau jog tie, kurie teisia ar smerkia buvusius meno žmones, dirbusius nuoširdžiai, savo Lietuvai ir, žinoma jos žmonėms, tais vadinamais tarybų laikais, yra niekšeliai. Lietuva ir kultūra jiems, mažiausiai rūpi.