Amdrius Pauga. Klausimai atvirai krikščionių demokratų diskusijai

Reaguodamas į gegužės 12 d., šeštadienį vykusio TS–LKD suvažiavimo metu priimtus partijos politinius dokumentus, partijos Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Vilniaus skyriaus narys Andrius Pauga iškėlė fundamentalius klausimus dėl partijos pozicijos Europos Sąjungos ateities ir kitomis temomis priėmimo tvarkos ir turinio. A. Pauga apgailestauja, kad partijos suvažiavimo delegatai už progaminius dokumentus balsuoja jų nederinę su partijos nariais ir po to jie pristatomi visuomenei kaip visos partijos nuomonė.

Pasak autoriaus, laišku siekiama paskatinti vidinę partijos diskusiją apie šių ir kitų dokumentų turinį, kad būtų įveikta „partinė demokratija“, kai esminiai strateginiai dokumentai rengiami siaurame vadovybės ratelyje ir „išmetami“ balsavimui šiek tiek platesniam suvažiavimo ratui, o po to tvirtinama, kad jiems pritaria visa partija. A. Paugos įsitikinimu, aiški krikdemų pozicija dėl jų yra būtina, norint išsaugoti krikščionių demokratų identitetą ir bent šiokią tokią įtaką partijai ir visuomenei, ypač artėjant 2019-2020 m. Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimams. Autoriui leidus, skelbiame visus Andriaus Paugos partijos vidinei diskusijai keliamus klausimus.

Klausimų, kuriais pastaraisiais metais išryškėjo esminiai ir netgi nesuderinami nuomonių skirtumai, susikaupė nemažai – žemiau paminėsiu tik keletą iš jų.

1. ES ateitis – tai bus neabejotinai esminis klausimas 2019 m. EP rinkimuose. Dar neteko matyti galutinio suvažiavimo rezoliucijos teksto, bet pirmininko G.Landbergio pasisakymai žiniasklaidoje nieko gero nežada: „Tėvynės sąjunga pasisako už Lietuvos vietą Europos branduolyje“, „ėjimą kartu didesnės federacijos, integracijos keliu“. Išvertus tai reiškia – tolesnio Lietuvos suvereniteto atidavimo ES keliu. Atleiskite, bet tai yra skandalingas pasisakymas, akivaizdžiai propaguojantis federalistinį A.Kubiliaus požiūrį. Vieninteliai partijos kolegos L.Kasčiūnas ir A.Ažubalis aktyviau priešinasi šitai Lietuvos išvalstybinimo pozicijai, jų pastangas būtina paremti. Ar ne laikas visai LKD garsiai pasakyti – tiksliau, dabar jau reikėtų visu balsu rėkti – kad ES turi likti nacionalinių valstybių sąjunga, gerbianti savo narių suverenitetą ir nesikišanti į jų vidaus reikalus? Laikas pagaliau suvokti, kad buvimas ES nėra Lietuvos tikslas pats savaime – tai tėra tik priemonė siekiant tautos ir valstybės išlikimo bei klestėjimo. Tačiau būtina atidžiai stebėti, kuriose srityse ši priemonė pasiteisina, o kuriose – ne. Ar visos ES politikos yra naudingos Lietuvai, o gal kai kurios jų jau tapo grėsme mūsų nacionaliniam saugumui ir šalies suverenitetui? Ar laisvasis asmenų judėjimas, sudaręs sąlygas masinei emigracijai, yra gėris Lietuvai? Kokią naudą mums atnešė euro įvedimas, išskyrus kainų šuolį? Koks ateityje bus tas ES branduolys, į kurį taip veržiamės? Kas bus, jei jis atspindės tik Vokietijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių interesus? O jei buvimas branduolyje, pavyzdžiui, reikš ir privalomą migrantų iš trečiųjų šalių priėmimą – ar mes tikrai norime eiti į tokį branduolį? Kas iš tiesų kelia tikrąjį pavojų Europos išlikimui – ar vadinamasis populizmas, ar migracijos ir demografijos būdu vykstanti islamo invazija ir jos keliamos krikščioniško identiteto praradimo, nusikalstamumo didėjimo ir terorizmo grėsmės?

2. Dviguba pilietybė – ar ji bent kiek paskatins išvažiavusių tautiečių sugrįžimą, ar priešingai – tik dar didesnę emigraciją ir „įsipilietinimą“ kitose valstybėse? Ar tai nėra pilietybės nuvertinimas, emigracijos įteisinimas ir saviapgaulė siekiant tariamai padidinti Lietuvos piliečių skaičių? Ar Lietuva yra „globali“, ar visgi ji yra ir gali išlikti tik čia, Lietuvos žemėje? Ar „globaliems“ piliečiams negresia neišvengiamas nutautėjimas? Ar pilietybės priesaika svetimai valstybei neturėtų būti laikoma moraliniu savo Tėvynės išdavimu – o jei taip, tai ar tokie „nuopelnai“ turėtų būti skatinami, už juos apdovanojama? Ar dvigubos pilietybės siekis reiškia norą toliau dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime (pvz. rinkimuose), ar tik norą išsaugoti lietuvišką pasą kaip patogų kelionės dokumentą? Kokias pareigas Lietuvos valstybės atžvilgiu turėtų tokie dvigubi piliečiai?

3. Lietuvybė ir tautinė valstybė – ar Lietuva vis dar yra ir turi išlikti tautinė valstybė, skirta visų pirma ją sukūrusios lietuvių tautos išlikimui bei jos kultūros puoselėjimui, ar ji jau turėtų atsiverti „visiems“ ir tapti internacionaline, multikultūrine ir daugiakalbe, atvira ekonominiams migrantams iš trečiojo pasaulio šalimi? Ar suverenitetas vis dar priklauso Tautai, ar mes jau tapome ES administraciniu vienetu? Ar tautiškumas yra mūsų išlikimo garantas, ar jau tapo smerktinu reiškiniu? Ar lituanistikos mokslų naikinimas universitetuose nekelia jokio susirūpinimo LKD? Ar kada nors vėl kursime tautinę mokyklą, ar pereisime prie mokymo visose mokyklose tik valstybine kalba – taip, kaip savo įstatymuose jau nusprendė padaryti Latvija? Ar LKD atstovai pritarė liūdnai pagarsėjusiam TS-LKD Prezidiumo perspėjimui partijos nariams nedalyvauti patriotinėse Kovo 11-osios eitynėse?

4. Asmenvardžių rašyba: ar nelietuviški rašmenys pagrindiniame piliečių teisinį ryšį su valstybę paliudijančiame dokumente – Lietuvos pase – yra tinkama priemonė siekiant pagerinti santykius su kaimynine valstybe, ar tai visgi reiškia lietuvių kalbos konstitucinio statuso pažeidimą ir kapituliaciją prieš ilgametį kitos valstybės kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus? Beje, atsakant į šį klausimą vertėtų atkreipti dėmesį į kovo mėn. pareikštą principingą TS-LKD Kauno skyrių sueigos poziciją.

5. Visuomenės moralinių pagrindų, šeimos ir prigimtinės lyties apsauga – atrodytų, krikščionims demokratams turėtų būti savaime suprantami vertybiniai klausimai, tačiau kodėl iki šiol nėra jokios oficialios LKD (nei TS-LKD) pozicijos dėl genderistinės Stambulo konvencijos? Sveikintina, kad kai kurie LKD atstovai pasirašė grupės Seimo narių kreipimąsi jos neratifikuoti, bet to nepakanka – būtina raginti Vyriausybę kuo skubiau denonsuoti šią konvenciją (t.y. atšaukti Lietuvos parašą joje). Ne mažiau svarbu apsaugoti visuomenę nuo įvairių vienalyčių „partnerysčių“ įteisinimo: nors pernai viena iš tokių iniciatyvų ir buvo Seime atmesta, liberalkairiosios jėgos jas neabejotinai bandys stumti vėl ir vėl. Ar krikščionims demokratams priimtina, kad už minėtų partnerysčių įteisinimą pernai balsavo (ir, tikėtina, vėl balsuotų) beveik trečdalis TS-LKD frakcijos Seime, įskaitant ir partijos pirmininką? Ar krikščionys demokratai neturėtų oficialiai pareikalauti tokio pirmininko atsistatydinimo, užuot tylėję lyg niekur nieko ir toliau dirbę partijoje, kurios vadovybė atstovauja tokias, atsiprašant, „krikščioniškas vertybes“?

6. Kur pradingo Konstitucijos 38 straipsnio pataisa, pripažįstanti neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį ir numatanti, kad šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką? Priminsiu, šiai pataisą po pirmojo skaitymo Seimas pritarė dar 2016 m. birželio mėn, tačiau dabartinės kadencijos Seime, kuriame ši pataisa galėtų būti galutinai priimta, apie ją – visiška tyla. Kas, jeigu ne LKD, turėtų vėl kelti šį klausimą ir raginti mūsų atstovus Seime pagaliau ištraukti pataisą iš stalčiaus?

7. Migrantų iš trečiųjų šalių perkėlimas – ar tikrai tai ES solidarumo išraiška, ar politinės valios trūkumo uždaryti išorines ES sienas nelegaliai migracijai trūkumo pasekmės? Ar migrantų nenorinčių valstybių narių vertimas juos priimti nereiškia prievartavimo pakeisti savo krikščionišką tapatybę ir kultūrines tradicijas? Ar šiuo fundamentaliu klausimu neturėtų būti atsiklausiama Lietuvos piliečių nuomonės? Ar masinis darbo leidimų dalijimas Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių piliečiams (nors ir artimesniems kultūriškai) nėra viena iš priežasčių, kodėl atlyginimai Lietuvoje išlieka elgetiškai maži, o Lietuvos piliečiai priversti emigruoti?

Atsiprašau, kad laiškas išėjo toks ilgas, tačiau paminėjau tik kelis klausimus, kurie bus neabejotinai rinkėjams pasirenkant partiją ir kandidatus, už kuriuos jie balsuos. Į šiuos klausimus būtina atsakyti visų pirma patiems sau, o tuomet suformuluoti aiškią, principingą ir gerai girdimą krikščionių demokratų poziciją. Priešingu atveju Lietuvos krikščionys demokratai bus ištirpinti nuolat liberalėjančioje konservatorių daugumoje, praras daugelio krikščioniškų ir konservatyvių pažiūrų rinkėjų pasitikėjimą (kas iš dalies jau įvyko 2016 m. rinkimuose) ir palaipsniui išnyks iš Lietuvos politinio žemėlapio. Visgi turiu vilties, kad dar ne vėlu to išvengti, todėl kviečiu visus padiskutuoti ir priimti bendrus sprendimus.