Juozas Urbšys savo “Atsiminimuose” ir jų pabaigoje “Alternatyvos” nagrinėja tris ultimatumus Lietuvai – Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos ir į Lietuvos poziciją jų atžvilgiu. Toji pozicija buvo, kaip žinome,“nesipriešinti”. Rezultatus puikiai žinome.
Viena priežasčių – Lietuvos neryžtingumas ir aukštų materijų taikymas ten, kur reikėjo nors kokio nors pasipriešinimo parodymo. Anot J.Urbšio, “Ar galėjo Lietuva to rusų ultimatumo nepriimti, jį atmesti?
Galėjo, bet tai būtų prilygę Lietuvos atsimetimui nuo Savitarpio pagalbos sutarties, nuo to tarptautinės teisės akto, kuris laidavo jai iš kontrahento, atseit iš Tarybų Sąjungos, pusės jos suvereniteto neliečiamybę ir nesikišimą į jos vidaus reikalus”.
Neva sąžiningas tarptautinės sutarties vykdymas, o ne konkretus tėvynės gynimas nunešė šuniui ant uodegos ir valstybę, ir jos žmones. Netgi stulpo nuvertimas ant Vilniaus Kauno plento, kad apsunkintų rusų kareivių ir tankų žygį į Lietuvą, jos valdžiai atrodė būsiąs “nedraugiškas” aktas prieš valstybę, kuri užgrobia Lietuvą, o pasirodyti nedraugiška kaimyninei valstybei jai atrodė didžiausia nuodėmė.
Tokia pati nuodėmė, matyt, atrodo ir dabartiniams Lietuvos vadovams Nausėdai, Šimonytei, Čmilytei, Bilotaitei, jei kuo nors – grioviu ar “elektros piemeniu” sutrukdytų tų neva emigrantų maršą į Lietuvą.
Klausimas Lietuvos valdžiai: ar kalbėjotės ryžtingu tonus su Lukašenka, atsakydami į jo atvirus grasinimus laisvai leisti per bendrą sieną judėti nelegaliems migrantams?
Deja, kalbėtis ryžtingu tonu su diktatoriumi Lietuvos valdžioje tiesiog nėra kam, to jų niekas nemokė. Kaip ir 1938-1940 metais. O juk poeto žodžiais “vienų vienas žodis būt tave apgynęs”…
Kur tas Lietuvos valdžios žodis?
TEISINGAI,
LAIKAS IR PATIEMS IŠ PO BRIUSELIO SIJONO VEIKTI