Šiame straipsnyje analizuojami kintantys valstybės ir pilietinės visuomenės santykiai, o taip pat tų transformacijų priežastys ir ypatybės paskutinių 3-4 metų laikotarpyje Baltarusijoje. Aiškinamasi kaip šioje srityje pasikeitė valstybės politika, kokios priežastys tai lėmė ir kokia nevyriausybinių organizacijų reakcija į naujai susidariusią situaciją.
Paskutiniai penki metai buvo sunkūs baltarusių valstybei. Šalis pergyveno ekonominę krizę ir po to sekusią ilgalaikę recesiją. Vidutinis ekonomikos augimas 2013-2017 m. sudarė vidutiniškai -0,24% ir tik 2017 m. oficialiais duomenimis buvo fiksuojamas BVP augimas. Visa tai neišvengiamai veda prie baltarusiško socialiai orientuoto ekonomikos modelio griūties ir visuomenės įtampų augimo, kurios atvirai pasireiškė per 2017 m. vasario-kovo mėnesio socialinius protestus.
Ekonomines problemas lydi geopolitinis nestabilumas regione. Rusijos ir Vakarų konfrontacija, prasidėjusi po 2014 m. karinio konflikto Ukrainoje, veda link karinių ir kitų saugumo rizikų padidėjimo. Po 2014 m. Baltarusijai pavyko normalizuoti santykius su Europos Sąjunga ir JAV. Tai padėjo išeiti iš politinės izoliacijos trukusios nuo 1996 m., tačiau santykių negalima pavadinti iš esmės gerais gerais ir paremtais abipusiu pasitikėjimu. Tuo pat metu, santykiai su Rusija klostosi nuolatinių konfrontacijų užsienio politikos klausimais, karinių bazių Baltarusijos teritorijoje steigimo, kainų už energijos resursus ir pan. problemų fone.
Santykių su Europos Sąjunga ir JAV normalizavimas, geopolitinės rizikos, o taip pat esminės ekonominės problemos tapo paskata valstybei peržiūrėti savo santykius su pilietinės visuomenės struktūromis. Iš esmės, valstybė atliko žingsnius, siekdama tapti draugiškesne nevyriausybiniam sektoriui, o taip pat norėdama išnaudoti jo potencialą socialinių ir finansinių problemų sprendimui, bendradarbiavimo su Vakarais plėtimui, ir nacionalinio identiteto sustiprinimui. Visa tai, deja, nenumato esamos politinės sistemos ir valdžios struktūrų pertvarkos: kaip ir ankščiau, jų stabilumas išlieka neabejotinu prioritetu.
Tiesioginio spaudimo sumažėjimas. Mūsų analizuojamu laikotarpiu žmogaus teisių gynimo organizacijos ir stebėtojai fiksavo mažėjančias represijas, nukreiptas prieš visuomenines organizacijas. Ypač tai pasakytina apie brutalios jėgos naudojimą – sulaikymai, kratos, baudžiamosios ir administracinės bylos ir pan. Vietoje to, vis dažniau pasitaiko piniginių baudų ir kitų finansinių sankcijų. Žmogaus teisių gynimo organizacijos „Vesna“ duomenimis 2014 m. buvo 108 areštai, o 2015 ir 2016 m. 15 ir 3 atitinkamai. Tuo pat metu piniginių baudų skaičius išaugo nuo 81 (2014 m.) iki 109 ir 509 (2015 ir 2016).
Spaudimo mažėjimas viso sektoriaus atžvilgiu, vienok, turėjo išimčių. Jos pasitaikydavo aštriose situacijose, kai valdžia baimindavosi politinio nestabilumo. Dėl šios priežasties, 2017 m. duomenys gerokai pasikeitė, nes valdžia energingai reagavo į socialinių protestų bangą. Tų protestų priežastimi tapo valdžios bandymai surinkti taip vadinamą „veltėdžių mokestį“. 2017 m. vasario-kovo mėnesiais įvairiuose Baltarusijos miestuose vyko masinės akcijos. Valdžia ėmėsi jėgos metodų, tame tarpe ir prieš visuomeninius veikėjus. Sulaikyta apie 900 dalyvių ir akcijų stebėtojų, iš jų daugiau nei 250 patraukti administracinei atsakomybei. Be to, baudžiamosios bylos inicijuotos kelioms dešimtims žmonių. Tačiau skirtingai nuo panašių smurtinių susidorojimų po 2006 ir 2010 m. prezidento rinkimų, po kelių mėnesių įvyko de-eskalacija ir sugrįžta prie nuosaikių ir į konkrečius asmenis nutaikytų poveikio priemonių.
Neformalių apribojimų sumažinimas. Baltarusijoje egzistuoja daugybė formalių ir neformalių nevyriausybinių organizacijų suvaržymų. Susiduriama su problemomis registruojant visuomenines organizacijas, gaunant paramą iš užsienio, o taip pat vykdant veiklą tam tikrose sferose. Paskutiniais metais kai kurie iš šių apribojimų buvo panaikinti. Valdžia leido prisiregistruoti kai kurioms žinomoms organizacijoms, konkrečiai, 2017 m. gegužę buvo priregistruotas judėjimas „Sakyk tiesą“. Be to, buvo susilpninta neregistruotų organizacijų ir iniciatyvų kontrolė. Jų skaičius ženkliai paaugo, ypač lokaliame lygmenyje. Nоrs už veiklą neregistruotos organizacijos vardu yra numatyta baudžiamoji ir administracinė atsakomybė, įvairių organizacinių komitetų ir iniciatyvų aktyvistai nėra persekiojami.
Panaikinti nevyriausybinių organizacijų apribojimai veikti tam tikrose sferose. Pavyzdžiui, po 2014 m. įvyko baltarusių kultūros depolitizacija. Šis procesas įgavo neformalų „minkštos baltarusizacijos“ pavadinimą. Jeigu anksčiau visos organizacijos dirbusios šioje sferoje buvo traktuojamos kaip „politinės“ ir sulaukdavo įvairių represijų bei apribojimų, tai šiuo metu jų veiklos galimybės gerokai praplėstos. Tokios organizacijos gavo galimybę palyginus laisvai nuomotis patalpas, naudotis kino teatrais, rengti parodas ir festivalius, o taip pat reklamuoti savo renginius nevalstybinėse, o retais atvejais ir valstybinėse, masinės informacijos priemonėse. Geru pavyzdžiu yra kampanija „Būkime gudais!“ («Будзьма беларусі!»). Taip pat buvo panaikinti apribojimai muzikos koncertams, tame tarpe tokių „politizuotų“ grupių kaip Brutto/Liapis Trubeckoj.
Bendradarbiavimo ir bendrų sąlyčio taškų praplėtimas. Paskutiniais metais atsirado daug pilietinės visuomenės ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdžių. Valstybės tarnautojai pradėjo dalyvauti kaip klausytojai ir kaip pranešėjai nevyriausybininkų rengiamose konferencijose ir seminaruose. Daug pilietinės visuomenės ir valdžios bendradarbiavimo faktų tapo garsiais medijiniais įvykiais ir susilaukė didelio visuomenės dėmesio. Tipiškais pavyzdžiais yra prezidento A. Lukašenkos išstojimas tarptautiniame forume „Minsko dialogas“ 2018 m. gegužę, ministro pirmininko A. Kobiakovo forume „Praplečiant horizontus“ 2016 m. rugsėjį ir t.t. Be to, valstybiniai organai bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis siekdami finansavimo iš europietiškų ir amerikietiškų organizacijų ir fondų, tame tarpe ir politiškai orientuotų. Geriausias šios srities pavyzdys yra Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos bendradarbiavimas su vokišku Konrado Adenauerio fondu.
Kuo toliau tuo labiau valdžia nevyriausybines organizacijas traktuoja ne kaip politinės rizikos šaltinius, bet kaip svarbių socialinių paslaugų tiekėjus, o taip pat kaip papildomus finansavimo šaltinius. Pavyzdžiui, nuo 2016 m. vyksta valstybinio socialinio užsakymo sistemos vystymas, kuris vykdomas per sutarčių tarp valstybės organų ir nevyriausybinių organizacijų sudarymą, kurių tikslas teikti paslaugas invalidams ir pagyvenusiems žmonėms.
Pilietinės visuomenės ir valstybės atstovai vis dažniau susitinka tarptautinėje arenoje – konferencijose, pasaulio ir Europos struktūrų posėdžiuose (tipiškas pavyzdys – Parlamentinė ESBO asamblėja, kuri įvyko Minske 2017 m. liepą), o taip pat kitų tarptautinių formatų rėmuose. 2016 m. buvo sudaryta Baltarusijos ir Europos Sąjungos koordinacinė grupė, į kurią įeina ne tik abiejų pusių valstybės tarnautojai bet ir Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovai.
Valdžia ir nevyriausybinių organizacijų sektoriaus įvaizdis. Oficialiame lygmenyje Baltarusijos pilietinės visuomenės samprata iš esmės nepasikeitė. 2016-2018 m. pasisakymuose Baltarusijos prezidentas ir toliau kartojo, kad jo požiūriu pilietinė visuomenė, arba kitoje versijoje „konstruktyvi pilietinė visuomenė“, susideda iš stambių GONGO (iš angliškos frazės „Governmental Non Governmental Organization) – Respublikinė Baltarusijos jaunimo sąjunga, Moterų sąjunga, profesinės organizacijos, veteranų organizacijos ir t.t. Tokiu pat būdu pilietinė visuomenė yra apibrėžiama oficialiuose dokumentuose ir mokykliniuose vadovėliuose.
Vis dėl to, kai kurie tyrimai rodo, kad pilietinės visuomenės struktūrų paminėjimai oficialiuose pasisakymuose ir interviu padažnėjo, be to, sumažėjo paminėjimų negatyviame kontekste, taip pat sumažėjo negatyvių laidų apie nevyriausybinių organizacijų veiklą oficialiose masinio informavimo priemonėse. Iš esmės dominuoja biurokratinis ir neutralus požiūris į nevyriausybines organizacijas, tačiau pasitaiko ir pozityvių publikacijų apie atskiras akcijas ir viešus renginius. Kai kuriais atvejais net yra pabrėžiama dialogo su pilietine visuomene svarba. Pavyzdžiui, tokia nuomonė buvo išsakyta 2018 m. kovo mėnesį užsienio reikalų ministro Vladimiro Makiejaus interviu Euronews kanalui.
Nepaisant gerėjančio požiūrio į pilietinę visuomenę išsakomo viešuose pasisakymuose, interviu su valstybės tarnautojais rodo, kad išlieka aiški ir nuosekli riba tarp valstybinių ir nevalstybinių visuomeninių organizacijų. Savo reikšmę išsaugo ir pilnas stereotipinių nuostatų rinkinys: nuo neutralių („turi teisę egzistuoti ir veikti“) iki iš esmės negatyvių, kai taikomi „opozicionierių“, „antivalstybininkų“ ir „nacionalistų“ epitetai.
Labai dažnai valstybinių struktūrų atstovai ganėtinai aiškiai atriboja valstybės ir nevyriausybinių organizacijų interesus. Jų požiūriu nevyriausybinis sektorius ir oficiali valdžia yra skirtingose valstybės interesų pusėse, ir būtent valdžia gina valstybės interesą. Valstybinio sektoriaus požiūriu, nevyriausybininkai išlieka, visų pirma, skundų, nuolatinių pretenzijų ir kritikos šaltiniu, kas prisideda prie jų negatyvaus įvaizdžio formavimo.
Valstybės struktūrų atstovai ir toliau labai menkai supranta nevyriausybinių organizacijų prigimtį, jų veiklos aplinkybes ir principus, o taip pat jų potencialą, sprendžiant socialines ir ekonomines problemas, bei bendrų tikslų siekius.
