„Mes patys sukūrėme šį separatizmą. Mūsų Respublika leido atsirasti getams“, – prisipažino E. Macronas. Islamistinio separatizmo ideologai „kūrė savo projektą, remdamiesi mūsų nesėkmėmis ir bailumu“, palankią terpę tam sudarė ir Prancūzijos „kolonijinės patirties trauma“.
Jeigu ne penkių žingsnių programa ir pažadėtas įstatymas žiemą, tai būtų dar viena makroniško stiliaus „istorinė kalba”.
Kaimyninėje Vokietijoje džiaugiasi, kad kažkas, prezidentas!, apskritai viešai kalba, nes Vokietijoje būtų neįmanoma…
O šiaip procesas gilėja ir valdžia priversta reaguoti. Vienas po kito žlunga ilgai puoselėti mitai.
Pamenat, buvo aiškinama, kad G.Soros yra „gerietis”, jis remia tiktai atvirą visuomenę ir liberalizmą. Paaiškėjo, kad šimtais milijonų finansuoja nelegalią imigraciją į Europą ir Black Lives Matter riaušes.
Dabar žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų, reikia rodyti daugiau tolerancijos, o reikalą išpučia radikalieji dešinieji.
Abu dalykai buvo vadinami sąmokslo teorijomis. O dabar gaunasi taip, kad abu dalykus vadinti sąmokslo teorijomis buvo dar didesnė viena sąmokslo teorija.
Puikus straipsnis! Ačiū Andriui Švarpliui.
Žinot, pagalvojau, aš migrantų vietoje elgčiausi lygiai taip pat, kaip, kad elgiasi jie:
Ko gero, jei dar leistų amžius, apsimesčiau nepilnamečiu ir nebijočiau atsakomybės už nusikaltimus, gaučiau “našlaičio” pašalpą;
Parduotuvėse prisiimčiau prekių ir už jas nemokėčiau;
Užkabinėčiau vietines merginas, juokčiausi iš jų silpnų vaikinų;
Jokiu būdu neičiau dirbti, o gręžčiau valstybę, kurioje atsidūriau, iki paskutiniųjų;
Reikalaučiau teisių, kurių neturi net vietiniai gyventojai;
Piktinčiausi vietine religija ir visomis išgalėmis bandyčiau primesti savąją;
Bandyčiau prisikviesti “karštuose kraštuose” likusius draugus bei giminaičius;
Atvirai juokčiausi iš vietinės policijos impotencijos.
Tai va, koks aš blogas būčiau, jei atsidurčiau migrantų kailyje. Ir, manau, elgčiausi teisingai.
Kodėl? Nejau išprotėjau?
Ko gero, ne. Bent taip manau aš pats (kuris ligonis prisipažins tokiu esąs? 🙂 )
Bet migrantus taip elgtis, o ko gero, ir mane (jei būčiau jų vietoje) verstų sąlygos, į kurias papulčiau.
Taigi, kaip mūsų pasaulį mato iš bekraščių dykumų atsibastęs kupranugarių augintojas, ar nuo kariuomenės, tuo pačiu ir nuo tikėtinos mirties, bebėgąs pilnas jėgų jaunuolis?
Pirmiausia, jis tikrai girdėjo, kad kažkas kažkada iš “didžiųjų vadų” pakvietė į Europą visus juos, kenčiančius, atvykti. “Didžiąjąm vadui” talkino“refugees welcome” transparantų reklamuotojai, aistringi žemesnio rango politikų ir kitokių keistų ligonių kvietimai atvykti į svečius.
Antra: eilinis ožkų ir avių ganytojas, sužinojęs, kad jo mėnesinė “pašalpa” gali kelis kartus viršyti jo dabartines metines pajamas, jei iš pradžių apie emigraciją dar galvojo drebančia širdimi, pasirįžo galutinai.
Taip pat migrantus viliojo pusnuogės (jų akimis) moteriškaitės, aistringais balseliais viliojančios laukinius. Mat dauguma vyriokų, kas liečia moteris, buvo tik savo mamas ar seseris matę, o daugiau jokios “moteriškos” patirties neturėjo. Apie priekabiavimą prie naminių gyvūnėlių dabar nekalbame.
Kelionė į Europą viršijo visus lūkesčius: jei islamo pasaulyje viskas buvo dar baisoka bei pavojinga, tai patekus į Graikiją, visos baimės išgaravo akimirksniu.
Čia, netikėtai patiems migrantams, jie susidūrė su beviltiškai atbukusiais, atsilikusiais, nupezusiais vietiniais gyventojais, kurie priešintis ne tik, kad nesugebėjo, tačiau net ir nenorėjo.
Dar laukė kiek sunkesnis kelias per Makedoniją, Serbiją,tačiau žinant, kad šios buvusios Jugoslavijos šalys su malonumu lenda ES į užpakalį (panašiai, kaip tai savo laiku darė ir mano mylimoji Lietuvėlė), ir ši kelionė buvo sušvelninta iki maksimumo. Iki šiol Serbijos valdžia džiūgauja (čia gyvenu, tad žinau), kokie jie, serbai, buvo šaunuoliai, kokie tolerantiški ir kaip migrantai apie juos gerai atsiliepė. Lengva būti geradariu, kai žinai, kad pabėgėliai pas tave neužsilaikys, o už jų praleidimą per savo teritoriją bus gerai sumokėta… Na, bet tiek to.
Ypač didelis džiaugsmas masės laukinių laukė Vakaruose. Jie aiškiai pastebėjo, kad, jei sueini į krūvą, gali išsireikalauti, ko tik nori. Gali užsisakyti autobusą ar traukinį. Iš parduotuvių nemokamai prisiimti prekių. Drąsiai išmesti tau aukojamus produktus. Graibyti ir prievartauti vietines moteris. Skaldyti galvas ar pjaustyti vietinius vyrus.
Juos vis dar glumino vietinių valdančiųjų impotentiškumas, tačiau prie to ilgainiui, nori – nenori, tenka priprasti. O taip netgi daug linksmiau: kai neturi ką veikti, gali su būriu draugų išeiti į gatvę padaužyti čia sustatytų automobilių, padeginti padangų, paužgaulioti praeivių, nuoširdžiai pasijuokti iš “drausminti” atvykusios policijos pajėgų. Ech, va čia tai gyvenimas!
Ir, kas dar svarbiau (ir absoliučiai atvykėliams nesuprantama!) už visą tai migrantai praktiškai nebaudžiami ir jiems mokamos pašalpos, jie aprūpinami nemokamu gyvenamu plotu, maisto produktais, gydymu!
Na, pasakykite nuoširdžiai, ar bent pasakose skaitėte apie tokią durnių karalystę? Bent aš, nors vaikystėj neišlįsdavau iš knygų pasaulio, nieko panašaus dar nebuvau girdėjęs, o ir mano fantazija ne tokia laki, kad tai sugalvočiau.
Pasirodo, kad realybė gali būti puikesnė už bet kokias fantazijas!
Tad, ko gi neplėšikaut, neprievartaut, nenaikint?
Ei, aš ir taip noriu!
P.S. Nei noriu, nei ką: ne toks pasaulio suvokimas. Šiaip, tai čia toks literatūrinis triukas, kad skaitytoją geriau “kabintų” 🙂
Prancūzijai nepatinka „kolonijinės patirties trauma“?
Tai palik kolonijas, išvesk pagaliau savo okupacinę kariuomenę – iš Malio, iš CAR, Čado, Nigerio, Gabono, Dramblio Kaulo Kranto !! Iškart palengvės sieloj.