Aplinkui girdisi ditirambai V. Landsberio jaunesniojo filmui „Poetas“, – jam negaili pagyrų žinomi žmonės.
Filmo pagrindinis veikėjas yra Kostas Kubilinskas, kaip rašoma Vikipedijoje – „1949 m. kovo 7 d. kartu su kitu MGB agentu Adolfu Skinkiu (slapyvardis „Rytas“) Kalesninkų miške nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną, išdavė žinomas partizanų slėptuves. Iš viso dėl jo kaltės žuvo 15 partizanų.“
Ir dabar apie šitą šiaudadūšį statomas filmas, kažkas gilinasi į psichologines jo charakterio ypatybes, analizuoja, kaip jis priėjo iki tokios situacijos. Filmas netgi gauna geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą.
Nuotraukos kairėje matote ukrainietį belaisvį, kurį rusai sušaudė, o po to dar sumaitojo jo kūną šūvių papliūpomis – apie jį, kaip apie didvyrį, šiomis dienomis kalba visas pasaulis.
daug galima atrasti įvairiausių niuansų kalbant apie žmogžudžio asmenybę, o tas sušaudytas tai ką jis – vienas iš daugelio
Dabar įsivaizduokite, kad ukrainiečiai kada nors pastatytų filmą, bet ne apie jį, o apie už kadro esantį rašistą žudiką. Kas jis toks? Kur jis gimė, augo? Koks jo gyvenimo kelias? Gal jis namuose palikęs žmoną ir vaikus? Kaip jis priėjo iki to, kad nušovė žmogų? Ukrainietis kadre rūko, o gal jo žudikas laikosi sveiko gyvenimo būdo? Ar ir kiti rusai į jį panašūs? Jei taip, tai kodėl? Jei ne, tai kodėl? Matote, kiek daug galima atrasti įvairiausių niuansų kalbant apie žmogžudžio asmenybę, o tas sušaudytas tai ką jis – vienas iš daugelio.
O juk turėtų būti taip, kaip pas graikus – kai Efialtas išdavė spartiečius, ginančius Termopilų tarpeklį, jo vardas tapo košmaro sinonimu. Ir šiandien graikai sako – „sapnavau Efialtą“.
Kodėl meno žmonės renkasi statyti filmus ne apie didvyrius, bet apie išdavikus? Kas buvo Benediktas Labėnas? Ar tai ne jo istorija turėtų būti pasakojama, ar ne jis, ar bet kuris kitas partizanas turėtų būti filmo centre, sužadinant dabartinėms kartoms meilę savo Tėvynei ir ryžtą ją ginti? Galbūt, jie nerašė eilėraščių? Galbūt, jie taip nesiaukojo, kaip šiandien aukojasi ukrainiečiai?
Bet juk buvo – pvz. Diana Glemžaitė rašė:
„Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują;
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!“
Matyt, negerai rašė – neuždega šiuolaikinių menininkų sielų tokie eilėraščiai.
Atsakykite sau į šį klausimą patys. Aš jau atsakiau.
Frankfurto mokykla. Žydai.
Ačiū gerb. Balsevičiui už puikius pastebėjimus. Jeigu kažkoks Landsbergis tik tiek tesugeba sukurti, jis niekas kitas, tik- vidutinybė, o gal ir dar žemiau, besikapstanti žmogžudžių išmatose. Žmogžudžiai irgi būna talentingi, bet save gerbiantis lietuvis netrauks dainos „O tu pašvilpauki, bernioke”, nes jį Kostelis sušaudė, tad niekada tas berniokas ir nebešvilpaus. Juk tokie „menininkai” nuodija šalies, kurioje gerai įsitaisę, gyvastį.
Landsbergio dar laukia filmas apie kitą išdaviką Markulį.
„Denai” nepatikusiame straipsnyje keliama labai aktuali tema. Jos aktualumą dar labiau parodo tokių asmenų, kaip „Dena” purkštavimai. Jokios rusofobijos čia nėra.
Tragiskas eilinio rusafobo paistalas