Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ neseniai paskelbė ES šalių gyventojų prognozes iki 2080 m. Visoms pokomunistinėms ES narėms, taip pat Graikijai, Portugalijai ir Italijai prognozuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, tačiau ypač pesimistinė yra prognozė Lietuvai – tarp visų ES šalių Lietuva ateityje nyks sparčiausiai. (Po Lietuvos šiame demografinės degradacijos „prizininkų“ sąraše rikiuojasi Latvija ir Bulgarija.) Jau 2040 m. mūsų šalyje gyvens mažiau nei 2 milijonai, o 2080 m. – 1,65 milijono žmonių (https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=proj_15npms&lang=en).
Aišku, kol kas tai dar tik prognozė, grindžiama dabartinėmis demografinėmis tendencijomis ir prielaida, kad egzistuos pati ES. Viena pagrindinių šių tendencijų yra emigracija iš buvusių pokomunistinių šalių ir imigracija į Vakarų Europos šalis – būtent dėl pastarosios daugumai Vakarų Europos šalių prognozuojamas didesnis arba mažesnis demografinis augimas. Prognozuojama, kad 25 kartus už Lietuvą mažesniame Liuksemburge 2040 m. gyvens 860 tūkstančių, o 2080 m. – apie 1 milijoną žmonių. Kitas klausimas – kokios odos spalvos bus tie žmonės ir kokią religiją išpažins. Rasistas galėtų guosti save tuo, kad, mirdami savo kalbai, kultūrai ir protėvių žemei, lietuviai prisideda (nors ir nesąmoningai) prie kovos už baltosios rasės išlikimą Vakarų Europoje. Bet Lietuvoje, ačiū Dievui, nedaug tikrų rasistų. Todėl ir guostis nėra kuo. Kartu su latviais esame bene sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje iš tų tautų, kurių vardu pavadintos valstybės. Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 milijono žmonių. Visos Lietuvos Respublikos problemos yra niekinės, palyginti su lietuvių tautos nykimo Lietuvos Respublikoje problema. Ir tai – ne Rusijos propaganda. Tai – šiurpus gyvenimo, judančio lietuvių tautos mirties link, faktas. „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė“, – teigė Albert’as Camus. Yra tik viena tikrai rimta Lietuvos Respublikos problema – tai, kad lietuvių tauta nenori joje gyventi.
Kadangi neoliberalios Lietuvos Respublikos politinis „elitas“ pasiryžęs spręsti aibę įvairiausių problemų (pvz., vienas buvusių ministrų pirmininkų Andrius Kubilius pasigyrė, kad Lietuva tarptautinėje politikoje sėkmingai „boksuojasi žymiai sunkesnėje svorio kategorijoje, nei jai priklausytų“ (www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=18p_t=175376), tik ne šią, gali kilti pagunda pritarti liūdnai vieno žymiausių Baltarusijos politologų Jurijaus Ševcovo įžvalgai dėl baltų tautų istorinio likimo.
Dabartinis Minsko integracijos į Europą problemų centro direktorius, beje, 1991–1998 m. gyveno Vilniuje, buvo Lietuvos mokslų akademijos Meno ir kultūros instituto mokslinis bendradarbis, Vilniaus universitete ir Pedagoginiame universitete dėstė Baltarusijos istorijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijos kursus. Svarstydamas klausimą, ar reikėtų kaip nors reaguoti į baltų tautų nykimą, kokiu nors būdu joms padėti išlikti, jis atsako neigiamai: „Tai grynai rusiškas, netgi krikščioniškas požiūris. Matai, jog kažkas šalia miršta – reikia išgelbėti. Be šito tu virsti gyvuliu. Tuo grindžiama rusų ir plačiau – krikščioniška – kultūra. Iš dalies taip pat ir pokrikščioniška europinė.
Tačiau lietuvių ir latvių atžvilgiu aš neskubėčiau taikyti tokį požiūrį. Nereikia siekti gelbėti šių tautų. Jos įsižeis ir priims tai kaip nedraugišką iššūkį. Ir priešinsis. Gausite priešą tuščioje vietoje. Jų vidinis laisvas pasirinkimas – užgesimas ir mirtis. Jos taip nusprendė. Šį sprendimą reikia suprasti ir netgi gerbti. Jos nenori gyventi. Nenori kurti. Nenori kažko daugiau, nenori galvoti apie ateitį.
Dėkojame baltarusių politologui už pagarbą senai baltų kultūrai, tačiau jokiu būdu negalime sutikti su tuo, kad „baltų kultūra – tai mirties kultūra“, o užgesimas ir mirtis – „pats baltų gyvenimo kodas“. Kita vertus, sutinkame su mintimi, kad užgesimas ir mirtis yra mūsų „vidinis laisvas pasirinkimas“. Tik padarytas jis yra ne gotų epochoje. Žymus lietuvių geografas Kazys Pakštas knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929) prognozavo, kad 2010 m. Lietuvoje gyvens nuo 5 (teritorijoje be anuomet Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto) iki 8 milijonų (teritorijoje pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija) žmonių. Lietuvos politinis „elitas“ mirties kultūrą pasirinko 1991–1992 m. Šis sprendimas iki šiol yra ne tik neatšauktas, bet nuolat atnaujinamas su kiekvienais naujais Seimo ir prezidento rinkimais.
Pirmasis atkurtos Latvijos valstybės užsienio reikalų ministras Jānis Jurkānas, kalbėdamas apie dabartinę savo šalies būklę ir apie kelią, nueitą per 27 metus, pasakė, kad, jo nuomone, „Dievas išėjo iš Latvijos“, todėl būtų prasminga iš nacionalinio šalies himno išbraukti žodžius „Dieve, laimink Latviją“. „Abejoju, ar Dievo plane yra tokios Latvijos laiminimas. Už ką? Argi mes laikomės pagrindinio įsakymo: nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas darytų tau? Argi mes mylime artimą, kaip save patį? O kaip dėl atleidimo? Nė vieno iš šių pagrindinių įsakymų mūsų visuomenėje nėra. Bet mes prašome Dievo palaimos. Tai veidmainystė…“
Ko gero, teologiškai teisingiau būtų kalbėti ne apie tai, kad visur esantis ir veikiantis Dievas „išėjo“ iš Baltijos šalių, o apie tai, kad šios šalys Jo akyse pasirodė nevertos Jo dovanotos pergalės prieš komunizmą. Nevertos, nes iš karto po komunizmo žlugimo pasidavė netikros neoliberalizmo laisvės pagundai. O neoliberalizmas yra mirties kultūra. Apsisprendimas už ją įvyko ne gotų epochoje, o praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje.
Daugiau skaitykite ČIA
