Praeitą savaitę Lietuvoje lankėsi žymus lenkų disidentas Adamas Michnikas. Jo nuopelnai kovoje prieš sovietinį totalitarizmą neginčytini. Deja, bet savo inerviu dabar jis išsako daug abejotinų teiginių.
Pirmiausia krenta į akis sena anų laikų schema: yra Europos vertybės ir yra jas griauti mėginantis nacionalizmas Rytų Europoje (Lenkijoje). L.Kačynskis yra brutalus cinikas, jeigu reikalai prispirtų – eitų obuoliauti su velniu, t.y. palaikytų Putiną, kaip V.Orbanas. Dabartinis „Teisės ir teisingumo“ nacionalizmas, reparacijų reikalavimas iš Vokietijos, griauna Europą, tai – grįžimas į 1939-uosius. L.Kačynskio vaidmuo Lenkijoje panašus į V.Putino Rusijoje. Nacionalizmas visuomet veda į agresiją, jis netgi yra „aukščiausia komunizmo išsivystymo forma“ (cituoja Leniną). Nacionalizmas – diktatūros įžanga ir kas griebiasi nacionalizmo, siekia diktatūros.
Galima tik padėkoti A.Michnikui už atvirumą. Tai leidžia geriau pamatyti politinės vaizduotės prielaidas.
Mažai abejonių, kad jis čia išsako bendrą nuostatą. Ją girdime nuo pat pokario laikų – po-hitlerinės/po-fašistinės epochos laikų, Europos integracijos legitimacijoje nuo 1950‘ųjų. Taip pat ji yra tęsiama post-Šaltojo karo epochoje, tik jau sustiprinta globalizacijos – kai triumfavo Vakarų vertybės, įvyko jų kultūrinė plėtra, kapitalo ir žmonių judėjimo, pakilusio pragyvenimo ir komforto, saugumo ir laisvės. (T.y. tai, kas ir buvo F.Fukuyamos „istorijos pabaigos“ koncepcijos esmė, tik vargu ar pats jos autorius galėjo numatyti tokį Vakarų triumfo mastą). Tai ir yra globalaus neoliberalizmo pasaulis.
Šios globalios rinkos pasaulėvaizdyje ir glūdi aksioma: nacionalizmas yra diktatūra, todėl jį reikia užgniaužti ir plėsti viršnacionalines pelningas rinkas bei jų politinį valdymą – viršnacionalines institucijas. Pop-kultūra (vartotojiškumas) užpildo šį pasaulį kultūriniu turiniu. Žmogaus teisės – atstos universalų (tarptautinės teisės) teisinį turinį. Demokratija, civil society, opozicijos gerbimas – bus politinės retorikos turinys. Socialiniai tinklai (Twiteris ir Facebookas) aprūpina žmones saviraiškos galimybėmis ir socialiniu solidarumu, saitais.
Ko trūksta šioje dėlionėje ir ko neįžvelgia neoliberalaus pasaulio promotintojai, tai du dalykai. 1) Globalizmas ne tik palengvino daugumai žmonių gyvenimą, bet ir suformavo didžiulę atskirtį ir įtvirtino politinį/žiniasklaidinį dominavimą. 2) Nacionalizmas be nusikalstamo istorinio šleifo turi ir kitą funkciją – tai yra prasmės šaltinis daugeliui žmonių.
Ir būtent jo kaip prasmės ir solidarumo šaltinio griebiasi žmonių bendruomenės, kai pajaučia sunkiai pakeliamą globalizuotos rinkos valdymo spaudimą. Būtent todėl matome Dešinės iškilimą JAV ir visoje Europoje (kiekvienoj šaly su savais niuansais). Lygiai tą pačią situaciją jaučiame ir Lietuvoje, tik čia neoliberalistinis dominavimas dėl įvairių priežasčių susiformavo toks stiprus, kad iki šiol nėra ryškios alternatyvos. („Valstiečiai“ buvo išrinkti kaip tik su tokiais lūkesčiais, bet jų nepateisino).
A.Michnikas ir tie profesoriai, kurie kalba apie „capture of the state“ (taip apie Vengriją kalbėjo profesorius iš Budapešte esančio Central European University,kai nesenai lankėsi VDU, yra linkę praleisti šią perspektyvą.
Jų analizėje, pastebėkite, nėra nei vienos minties apie globalizmo sukurtą socialinę atskirtį ir politinį dominavimą. A.Michnikas tik vienu sakiniu pačioje interviu pradžioje užsimena, kad liberalo D.Tusko partijos dvi kadencijos valdžioje buvo labiau skirtos „biudžeto pusiausvyrai, o ne žmonių emocijoms, visuomenės lūkesčiams atliepti“ (neprimena Lietuvos konservatorių premjero ėjimą į istorijos vadovėlius – suvaldyta valstybės biudžeto drausmė? To rezultatas – sumažėjusios žmonių pajamos, neatstatytos iki šiol). Ką tai reiškia? Žinoma, kad elitizmą ir žmonų nuskurdinimą. Bet A.Michnikas nevysto šios minties ir iškart pereina prie „Tvarkos ir Teisingumo“ populizmo, neva šie pasinaudojo situacija.
Fašizmas/nacionalizmas/populizmas versus taika/saugumas/ekonominis augimas/demokratija yra pasenusi plokštelė. Globalizmas jau sukūrė visai kitas politines-socialines aplinkybes 21a. Dabar nacionalizmas vadina visai kitokią funkciją nei 1939 metais, bent jau visuomenės lūkesčių prasme. Žmonės nori daugiau socialinio ir politinio teisingumo, o globalizuoti neoliberalai ir toliau sistemingai atmuša teisingesnio resursų perskirstymo reikalavimą naudodami fašizmo-nacionalizmo-radikalizmo etiketes. Ir kuo radikaliau elitistai gina savo dominavimą, tuo labiau stumią situaciją į radikalesnių populistų rankas.
Todėl įvykių tėkmė didina tikimybę paradoksui: prieš fašizmą kovojantys neoliberalai patys ruošia dirvą radikalumui, naujoms fašizmo bangoms.
Šiuo požiūriu JAV išrinkimas yra geriausias pavyzdys. D.Trumpas sąmoningai naudoja radikalią anti-sisteminę retoriką ir visą stilių, nes pajuto, kad atlieka platesnę politinę funkciją – kad yra didelis Liberal Left uždominuoto elektorato sluoksnis.
Grįžtant prie Adamo Michniko galima pasakyti, kad deja, bet disidentinė pasaulėžiūra nepakankamai įvertina naujausius politinius prieštaravimus Rytų Europoje. Beveik lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mūsiškį A.Michniko analogą Tomą Venclovą. Jis yra nepakeičiamas lietuviškojo provincializmo kritikas (ir šiame veidrodyje verta pasitikrinti kiekvienam mąstančiam lietuviui). Tačiau Sovietų Sąjungos vs. Europa/Vakarai nesulyginamumo gairė jau negali paaiškinti neoliberalizmo darbotvarkės formuojamų procesų.
Kalbantis su išsilavinusiais lenkais, universiteto žmonėmis, galima susidaryti visai kitokį Lenkijos vaizdą nei pristato A.Michnikas. L.Kačynskis niekuomet nestos V.Putino pusėje, saugumo srityje yra visiškai provakarietiškas ir antiputiniškas. (Panašiai ir vengrai sako apie V.Orbaną: draugystė su V.Putinu yra tik ekonominis išskaičiavimas). Kačinskio linija Lenkijoje populiari, nes atliepia ne rinkos elitistų, o paprastų žmonių poreikius į tapatybę, socialinį solidarumą, valstybingumo stuburą, anti-elitistinius sentimentus. Paprastai tariant, bankiniai liberalai, blizgančios TV „Teisės Žinoti“ studijos uždominavo tiek, kad atėjo laikas duoti jiems atsaką. Visuomenės proeuropietiškumas, Kačynskio linijos elektorato proeuropietiškumas, taip pat kaip Vengrijoje, nekelia jokių abejonių. Tiesiog norima būti Europoje būnant lenkais, o ne įtikėti iš TV pareinančia žinia, kad tu turi turi pragyventi iš minimumo, kad tu esi niekas, kad tai yra teisinga, kad turi dėkoti Briuseliui už laisvą šalį ir kad turi keisti savo tapatybę pagal kostiumuotų ekspertų diktuojamas normas. Neprimena Lietuvos dar sykį?
Beje, šio elektorato akimis A.Michnikas su savo „Gazeta Wyborcza“ jau senai atlieka būtent šią TV funkciją…
Daugiau žiūrėkite ČIA
