Kodėl šeimos dienos proga negalima kalbėti apie moters teises?“, klausia I.Makaraitytė puolančiajame interviu, kuriame elgiasi kaip pasiutusi skalikė, peršanti savo nuomonę, nutraukianti pašnekovę, uždavinėjanti kreivus klausimus, iškraipančius pašnekovės mintis.
Kaip pavadinti tokią žiniasklaidą, kuri pasislėpusi po „interviu“ žanru, dominuoja ir netgi terorizuoja laisvą žodį ir žurnalistinę profesiją? Kurią domina ne tiesa, informacija, priešingų stovyklų argumentai, pastanga sudaryti kuo objektyvesnį vaizdą žiūrovui t.y. ne tai, kas yra žurnalistikos esmė, o savos ideologinės stovyklos piršimas?…
Tokia pseudo-žurnalistika mobilizuoja šališkumą, naudojasi dominuojama padėtimi, ne informuoja apie politinę darbotvarkę, bet ją pati nustatinėja. Yra ne nešališkas interesų atskleidimo šaltinis, bet aktyvus interesų įtvirtinimo veikėjas. Panašiai kaip MG Baltic žiniasklaida su Tomu Dapkumi priešakyje. Tokia žiniasklaida prisideda prie to, kad sukuria „semisovereign people“ (Elmer Erik Schattschneider, 1960).
Lietuvos politikos moksluose per 28 metus neatsirado turbūt nei vieno straipsnio, analizuojančio šalies politinę erdvę iš šio taško. „Pagrindinis trūkumas pliuralizmo rojuje yra tas, kad rojaus choras gieda su stipriu aukštesniosios klasės akcentu“, rašė minėtas E.E.Sch. savo knygoje „The Semisovereign People“. Dabar pridėtumėm – su stipriu nuomonės formuotojų akcentu, tokiu kaip I.Makaraitytės šiuo atveju ar visuomeninio (R.Miliūtės, E.Jakilaičio, Matonių, R. Paleckio, A.Siaurusevičiaus) transliuotojo su „laisvo žodžio“ sklaidos proporcija 3 prieš 0, ar 4 prieš 1.
O atsakymas į iškeltą klausimą yra paprastas: todėl, kad iš lyčių lygybės stovyklos mes matome karą konstituciniam šeimos institutui, siekį jį performuluoti pagal lytiškumo išplovimo-lyčių dauginimo principą (LGBT+++). Sakoma „kova su smurtu prieš moteris“, o realiai stumiama lytiškumo pertvarkymo programa. Konstitucinis šeimos institutas šios stovyklos identifikuotas kaip pagrindinis bastionas, saugantis prigimtinį lytiškumą ir vyro-moters santuokos prasmę. Anot jų, tai pagrindinis stereotipinių vaidmenų šaltinis, iš kurių kyla smurtas prieš moteris ir vaikus. Todėl reikia priversti atsisakyti stereotipo, kad yra dvi lytys, kad vaikai turi augti su tėčiu ir mama… Nes čia tik stereotipai.
Stambulo konvencija yra lyčių lygybės, homoseksualų ir lytiškumo pertvarkymo politinės programos koncentracija – didysis politinis dokumentas: prisidengiama kova prieš smurtą, o įtvirtinamas lyties išplovimas, o kartu su juo šeimos, santuokos, vaikų auginimo principų išplovimas. Vakarų patirtis rodo, kad su lytiškumo pertvarkymu kartu žengia žodžio laisvės užgniaužimas, sąžinės ir religinės laisvės užgniaužimas, prievartinis vienos pasaulėžiūros-moralinių nuostatų brukimas, t.y. – tai iššūkis Vakarų konstitucinėms teisėms ir laisvei.
40% jaunų amerikiečių mano, kad Pirma Pataisa ne saugo žodžio laisvę, o yra pavojinga žodžio laisvei, t.y. žmonės ne patys turėtų teisę nusistatyti nuomones ir jas ginti, bet valstybė turėtų prievarta įdiegti teisingą nuomonę visuomenei. Būtent to ir siekia „lyčių lygybės“ Kontrolieriai su savo konvencijomis, JTO ekspertais ir kai kuriomis Europos Parlamento deklaracijomis, kurios parodo didžiulį – stebėtinai! – LGBT+ dėmesį vaikų lytiniam švietimui pagal laisvos lyties idėją.
Už lyčių lygybės lozungo stovi prievartinis Kontrolierius, nurodantis kaip teisingai galvoti apie šeimą, vaikus ir lytį.
Štai kodėl netinka šeimos dienos proga kalbėti apie LGBT teises, nes smurto problemą galima ir reikia spręsti nesiejant jos su seksualinėmis mažumomis ir lytiškumo sampratos keitimu. Moters teises, kaip ir vaiko teises galima ir reikia svarstyti šeimos kontekste, o ne prieš šeimą. Nereikėtų apsimetinėti, o dalykus įvardinti tikrais vardais.
Puiku, kad dar yra žmonių, kurie gina tikrą šeimą ( mamą, tėtį ir vaikus )! Ačiū Jums Andriau Švarply!.
Dėkui už puikų komentarą