Reaguodami į skandalą, kilusį dėl Seimo nario Povilo Urbšio replikos Liberalų Sąjūdžiui, teikiant įstatymo projektą dėl pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų embrionų, turėtume padėkoti P. Urbšiui arba bent jau gerbti jo laikyseną. Politiko prašymas viso labo rodo, kad jis nuosekliai ir nuoširdžiai gina savo įsitikinimus. P.Urbšys turi drąsos atstovauti tradicinei pasaulėžiūrai: „mes ginam gyvybę, todėl mums atrodo tragikomiškai, kai nėščia moteris siūlo embrionų naikinimą, o tai mes laikome žudymu. Gyvybės davėja negali siūlyti mirties projekto“. Turbūt dėl to jis savo vienmandatėje laimi jau pirmame ture.
Sakote, jums nepatinka jo įsitikinimai? Bet juk nerealu, kad visi politikai arba visi visuomenės nariai pritars jūsų įsitikinimams. Niekas nedraudžia G. Paluckui aukščiau minėtus P. Urbšio mintis laikyti XIXa. atgyvena – tai jo teisė. Tačiau P.Urbšys turi teisę manyti kitaip. Galiausiai rinkėjų teisė spręsti, kuri pasaulėžiūra jiems priimtinesnė.
Demokratijai geriau turėti kad ir egzotiškų pažiūrų politikus, bet nuoseklius, ištikimus, nuoširdžius, o ne bestuburius, parsidavėlius, keičiančius nuomonę ir partijas / frakcijas pagal palankius vėjus. Pasitikėjimas prasideda nuo vertybinės pozicijos. Kai jos nėra, tai nėra ir jokios politikos, o yra politinis turgus. Aš asmeniškai nepritariu turbūt nei vienai A.M. Pavilionienės minčiai, bet laikau ją idėjine ir angažuota; ji tiki ir yra pasišventusi savo pasaulėžiūrai. Kiek politikų mes galėtume įvardinti, kaip turinčius vertybinį stuburą ir nuosekliai ginančius savo pažiūras?
Dabar P.Urbšys kaltinamas diskriminaciniu pasisakymu, reikalaujama netgi jo atsistatydinimo; neva tai yra grubus etikos pažeidimas. Pažiūrėkime, ar tikrai? Ar P. Urbšys pasakė, kad nėščios moterys negali priiminėti/pateikinėti įstatymų projektų? Ne. Jis, viso labo išsakė savo krikščionišku požiūriu į gyvybę grįstą įsitikinimą, kad gyvybę nešiojančioms moterims nederėtų teikti gyvybę žudančios įstatymų pataisos. Ar P. Urbšys uždraudė opozicijai teikti įstatymo projektą? Ne. Tai, balsuodamas pagal visas procedūras, padarė Seimas (23 už, prieš 12, susilaikė 26). Jeigu manome, kad Seimo valdančiajai daugumai nederėjo blokuoti opozicijos projekto, kalbėkime apie pozicijos ir opozicijos santykius, o ne P.Urbšio tariamą nusižengimą.
Tad kur čia įstatymo pažeidimas? Ar Seimo narys negali išsakyti savo nuomonės, savo etikos supratimo? Kur kaip nors suvaržytos asmens teisės dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos? Seimas balsavo, o Seimo nariai reiškė nuomones. Ir visai nesvarbu ar jos mums priimtinos, ar nepriimtinos; pritariame mes Seimo narių etinėms nuostatoms, ar nepritariame – tokios yra tikros Konstitucinės žaidimo taisyklės.
Dabar pažiūrėkime, kokias taisykles siūlo „lygių galimybių“ ir „Facebooko demokratijos“ (greičiau tironijos?) propaguotojai. Lygių galimybių kontrolierė vienareikšmiškai pasmerkė P.Urbšį, atmetė jo etinį požiūrį kaip atgyvenusią XIX a. normą ir pareiškė, jog „mūsų kaip visuomenės pareiga visais įmanomais kanalais ištransliuoti kitokias normas“. Laisvoje visuomenėje galima transliuoti visokias normas, kurios nepažeidžia įstatymų. Bet niekam nevalia užkirsti kelio kitiems transliuoti savo normų, kurios nepažeidžia įstatymų, o rinkėjams – rinktis už kuriuos balsuoti.
Tam tikros stovyklos propaguojamos socialinės normos negali būti įtvirtintos viešu socialiniu spaudimu, o tik įstatymu. Viešoji nuomonė negali pakeisi visuotinio balsavimo ir jo reikšmės visai valstybės politinei sistemai. Etinės/socialinės normos negali būti panaikinamos vien tik dėl jomis nepasitenkinimą reiškiančių žmonių klyksmo. Tam yra visuotinis balsavimas – kad žmonės rinktų jų etiką ir pasaulėžiūrą atitinkančius politikus. Deja, panašu, kad save progresyvia laikanti piliečių grupelė tiesiog susitapatino su Tiesa, Įstatymu ir Teisėju. Tuo galime dar kartą įsitikinti pažvelgę į A. Tapino retoriką: „visos Lietuvos moterys įžeistos!“ rėkia Facebooko prezidentas ir jau rengia peticiją, raginančią P.Urbšį atsiprašyti arba būti politiškai sunaikintam. Beje, kodėl niekieno nerinktas žurnalistas toks tikras, kad tos pačios moterys vėl neišrinktų kelis rinkimus pirmame ture laiminčio P.Urbšio? Atsakymą savo Facebook profilyje pateikia pats A.Tapinas: „kiekvienoje mūsų laidoje, kiekviename straipsnyje, kiekviename viešame susitikime kalsim, kalsim, kalsim, kol už jus ne tik Vakarinė apygarda, už jus nė viena Lietuvos moteris ir jos vyras nebalsuos, net jei būtumėt paskutinis kandidatas žemėje.“
Ką liudija tokios pastangos? Ar ne tai, kad politikai turėtų nesakyti ką galvoja, bet suglaudęs ausis, kaip zuikiai, drebėti kad tik neleptelėjus ko nors dėl ko netektų būti sudorotam progresyviosios inkvizicijos. Kaip dar vertinti situaciją, kai niekieno nerinktas A.Tapinas primetinėja piliečių išrinktam Seimo nariui savo pažiūras ir reikalauja joms paklusti, atitikti viešosios nuomonės normas, kurias nustatė ne visuomenė, o jis pats – iniciatyvusis Nuomonės Lyderis? Via tai pernelyg grėsmingai primena liberal left politinio korektiškumo diktatūrą, kurios apraiškas šiandien matome Vakaruose.
Nereikėtų tam pasiduoti, reikėtų skatinti Seimo narius turėti ir laisvai išsakyti savo vertybines-etines nuostatas. Tuomet galėsime tikėtis, kad ir labiausiai skirtingos etinės-politinės visuomenėje egzistuojančios pasaulėžiūros natūraliai bus atstovaujamos politikoje. Tai skatina pasitikėjimą, o vertybinės nuomonės cenzūravimas pagal vienos tiesos reikalavimus mes, deja, pernelyg gerai pažįstame.
Ateistinė pasaulėžiūra akiplėšiškai ir agresyviai visur išlaiko sovietmety turėtas pozicijas. Tikintis žmogus kaip ir tada- durniaus vietoje, skirtumas tik toks, jog už pažiūras nesodinamas į kalėjimą. Dėl šito esame kalti mes- tikintys, anksčiau kolaboravę sovietiniam režimui, dabar- ateistiniam. Kalti ir kunigai, pašaukti būti tikinčiosios visuomenės priešaky, nes apsiriboja tik bažnyčios sakykla. Manau jog šito- mažai. Neužtenka dviejų, trijų kunigų, rašančių religinėmis temomis „Lietuvos žiniose”, tuo labiau, nes mažai kas šitai skaito. Negalima leisti to, jog skestančiųjų gelbėjimas būtų skestančiųjų reikalas. Manau jog kunigai privalo eiti į politiką ir mėginti įgyvendinti tikinčiųjų konstitucinę teisę į tikėjimą.
Pritariu Autoriui. Nors vienas Žmogus nuoseklius argumentus pateikė.
Teisingos mintys, tik mažai Seimo narių turi tas vertybines-etines nuostatas.