Tik pažiūrėkime, koks marazmas pilamas vidury baltos dienos: „kiekvienas pliaukštelėjimas gali smarkiai sužaloti vaiko psichinę būseną“, „užtenka mums garsiai šūktelti ir supykti, vaikas labai gerai supranta tai“, „nėra to trupučio: arba tu smurtauji, arba ne“.
Taigi, čia postuluojama begalinė ir absoliuti tėvų kaltė. Negalima net supykti, net šūktelti, ką jau ten pliaukštelti. Ar čia apie realius žmones kalbama, ar apie robotus iš kosmoso?
Lygiai tokio pat pobūdžio leftistinis marazmas matomas postuluojant kaltę Vakarų kapitalizmui, imperializmui, kolonializmui, vyrams, baltaodžiams, normalios seksualinės orientacijos žmonėms (heteroseksualams) ir šeimai nuo kurių prievartos reikia laisvinti moteris, gėjus ir LGBT+, musulmonus, buvusių kolonijų atstovus (afrikiečius, meksikiečius, hispanic, azijiečius), migrantus, gyvūnus. Ir dabar prisideda tėvai, nuo kurių reikia išvaduoti vaiką.
Tai yra kaltės tironija.
Todėl šio antikonstitucinio įstatymo korekcijų nepakaks, nes tai yra totalitarinė pasaulėžiūra, primetanti, kontroliuojanti ir naikinanti. Traktuojanti tėvus ir vaikus kaip daiktą, todėl pažeidžianti jų teises. Ne detalėmis, o iš principo. Pati pasaulėžiūra kaip tokia, primetanti totalinę, begalinę kaltę, primena fašizmo ir sovietinio komunizmo ideologijas, kai kaltė arba pranašumas totališkai buvo priskiriama tautai (žydams), rasei (arijų), ar klasėms (buržujų/proletariato).
Lieka du klausimai. Pirma, kokiu būdu šis marazmas atėjo iki Lietuvos Vaiko teisių apsaugos darbuotojų, kadangi, kaip čia matome, eilinį tarnybos psichologė nė nemirktelėdama dėsto visišką absurdą? Galima pagrįstai įtarti, kad per norvegiškų/skandinaviškų fondų kursus, kuriuos turbūt sistemingai ir dosniai bruko Žiobienės/Šakalienės/Pūro stovykla.
Vadinasi, reikia valstybės mastu politiškai atsiriboti nuo skandinaviškų vaiko teisių. Reikia politinės valios sudėti prioritetus, tiesą sakant, tik patvirtinti Lietuvos Konstitucijos galiojantį prioritetą, kad valstybė remia šeimas, o ne jų begalinės kaltės prezumpciją.
Čia yra erdvės pasireikšti kandidatams į Prezidentus ir partijoms. Kaip suprasti, kad Lietuvos Konstitucijai prieštaraujanti ideologija tapo visų mūsų brangiausio turto – vaikų – apsaugos tarnybos oficialia ideologija ir veiklos programa? Kas užduos tokį klausimą per prezidentinius debatus?
Antra, kodėl atvirai ir viešai nepasakyti, kad ideologiniai vaiko teisių principai yra atviras marazmas? Turi būti sutelktinė pilietinių organizacijų pozicija tai įvardinti kaip psichopataloginį iškrypimą.
Visa žmonija visą istoriją gyveno su „beržine koše“, daug išsivysčiusių šalių ir šiandien pripažįsta fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę, o štai čia atsistoja psichologė, politikė ar veikėja ir sako, kad net pakeltas balsas žaloja vaiko psichiką ir aš galiu ateiti į tavo šeimą ir paimti tavo vaikus.
Tai yra neadekvatu.
Tai kaip šis marazmas tapo visuotinu Vaiko teisių apsaugos tarnybos mentalitetu? Kodėl to neįvardinti kaip visiškai nepriimtina, absurdiška, kenksminga ir totalitarine ideologija ir atsiriboti nuo jos?”
Tos poniutes neturi ką veikt, tai užsiiminėja hujnioj. Vitoj to , kad padėtų stiprinti ir taip praskydusias šeimas , jos dar labiau jas ardo. Jų pareiga ir tikslas turi būt šeimų stprinimas, skatinimas turėti daugiau vaikų, padėti jiems materialiai ir moraliai, veliau isigijant išsilavinimą. O dabar matosi tik ardymas, supriešinimas vyro su moterimi.Taip neturi būt ir turi tą procesą perimti protingos tarnybos , o ne dabar jų pasiaiškinimai ir išvedžiojimai. Už viską reikia nešt atsakomybę.
Įdomu, kokiu švelniu balseliu kalbėjo tas vaiko teisių atstovas, jėga lupantis dvimetį iš tėvo rankų judrios gatvės praeivių ir vairuotojų akivaizdoje? Vargu ar tai tik marazmas. tai kvepia nebaudžiamu kriminalu. Labiausiai šioje istorijoje stebina ministras Kukuraitis. Juk jis Caritas, Bažnyčios žmogus. Jam turėtų būti žinomas Saliamono sprendimas apie dvi motinas, nepasidalinusias vaiko. Už ką nubausta motina, kuri sutiko su viskuo, kad tik vaikų gynėjai nekankintų jos vaikų. Gaila, bet katalikiškas ministras nesugebėjo priimti karaliaus Saliamono sprendimo, tik kažką demagogiškai paistė, gindamas savo išsidabinusias poniutes. Ministre, kaip jaučiasi jūsų tarnybų visą mėnesį globoti vaikai? Ar nesusirgo nuo jūsų tarnybų kompetentingų atstovų dėmesio epilepsija? Visuomenė norės žinoti.
Su kaupu pritariu visoms išsakytoms mintims. Ir tikrai visuomenei būtina žinoti, kokią žalą vaikams padarė poniučių pritaikytos priemonės?