Vienas liberalizmas skirtas universitetams, jaunuoliams, eiliniams partijos nariams, viešam kalbėjimui, o kitas – realusis liberalizmas – skirtas tvarkyti valstybės finansinius srautus, įmones, viešuosius pirkimus. Post-sovietinis liberalizmas kaip Koncerno įmonė politikai.
Dirbi Koncerno televizijoje, to paties, kuris tiesiogiai papirkinėja politikus ir dabar VSD vadinamas grėsme nacionaliniam saugumui; tavo tiesioginis vadovas – vyriausiasis Koncerno tarpininkas didžiosios politikos reikalams (tas pats kuris neša šimtatūkstantines sumas dėžutėje politikams), su kuriuo familiariai bendrauji sms. O po to sakyti: „Aš visuomet buvau nepriklausomas žurnalistas, neperžengiau žurnalistikos ribų“ (Tomas Dapkus).
Gali nutekinti per savo seną gerą laikraštį slaptas pažymas kada nori ir kada tau reikia (kam laukti kažkokio Parlamento komisijos tyrimo?) – ir tai vadinti Valstybės Saugumo Departamento funkcijomis.
Kas dabar išplaukė į paviršių – tai tipiškos oligarchinės kovos, pajungiant slaptas tarnybas ir „laisvos spaudos“ ar nepriklausomos žiniasklaidos priemones. Deja, bet viena pagrindinių veikėjų, autorių ir užsakytojų šiose oligarchinėse kovose yra be penkių ar penkiolikos minučių Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininkė…
Ir antrąkart deja, kad slaptų tarnybų dalyvavimas politikoje yra sena nesutvarkyta problema. O kaip sutvarkyti tai, kas yra vienas patraukliausių resursų politinei galiai ir teritorijai tvirtinti? Tai per daug patrauklu, kad būtų sutvarkyta. Todėl geriau imti į generalinius prokurorus (be)Valį iš Naujosios Akmenės, kad tik būtų savas ir paklusnus.
Nėra jokios krizės ir nėra jokio skandalo. Tiesiog akimirkai atsiveria politinė tikrovė. Greitai vėl grįšime prie mums įprasto politinio žodyno ir naujienų.
