Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtu pareiškimu, kuriuo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, gindamas konstitucines Žodžio ir Minties laisves, solidarizuojasi su Saule Šerėniene, jo žodžiais tariant, pirmąja „minčių policijos“ auka, ir meta pirštinę Andriui Tapinui (daugiau apie tai skaityti (ČIA).
Solidarizuodamasis su Saule Šerėniene, bene pirmąja Lietuvoje leftistinio liberalizmo auka, gindamas konstitucinę žodžio laisvę, gerbdamas savo tėvų ir ilgametes Vakarų pedagogikos tradicijas ir prieštaraudamas komjaunuoliškiems, masiniu populiarumu paremtiems, agresyviems išpuoliams prieš asmenį ir laisvą žodį, pareiškiu:
Aš, taip pat kaip ir Saulė Šerėnienė, esu už fizines bausmes auklėjant vaikus. Taip pat esu už „beržinės košės“ metodą, kai tik jis paremtas tėvų meile ir pareiga išauginti padorias, save ir kitus žmones gerbiančias asmenybes.
P.S. Siūlau visiems, kas suvokia kokioje pavojingoje teisinio, politinio ir socialinio spaudimo padėtyje mes atsidūrėme, pasidalinti šiuo arba savaip perdarytu tekstu.
P.P.S. Pone A.Tapinai, jeigu šis tekstas jūsų pastangomis neatsidurs ant jūsų sienos FB ir jeigu jūs nepradėsite grasinti man ir mano darbovietei, jus laikysiu paprasčiausiu demagogu, populistu ir bailiu išverstaskūriu.
* * *
Šios mintys buvo rašomos kaip atsakymas Arkadijui Vinokurui po to, kai jis pakeitė toną ir pasiteiravo mano pozicijos paaiškinimo.
Pamaniau, kad galbūt išties daug žmonių net nesupranta apie ką yra kalba. Žinoma, tik pats žmogus yra atsakingas kiek jis pasiduoda facebookinei psichozei, o kiek stengiasi išlaikyti bent minimalų padorumą ir racionalumą.
Taigi:
Galbūt intelektualui ar bent jau padoriam žmogui yra būdinga pasidomėti žmogaus pozicija ir argumentais dar prieš svaidantis viešomis diagnozėmis? Užtektų pasiskaityti mano postus žemiau. Kadangi pakeitėte toną, kuris jau išeina iš facebookinės psichozės, atsakysiu.
1) pagrindinis mano motyvas buvo apginti žodžio laisvę, jeigu žodis yra teisėtas. Ponia Saulė Šerėnienė nepasakė nieko prieštaraujančio įstatymams. O A.Tapino sukeltas socialinis spaudimas, kuris turėjo teisinių pasekmių jos darbovietėje, yra visiškai neteisėtas ir primena komjaunuoliškas gėdos lentas. Esminis skirtumas nuo teisinės valstybės ir komjaunuoliško spaudimo, mano nuomone, yra būtent kišimasis į privačią asmens erdvę. Mes galime gėdinti idėją, nuostatą, nuomonę, stengtis ją paneigti ir diskredituoti, bet nevalia šitaip grubiai prievartauti asmens jo privačioje erdvėje.
Koks yra teisinis legitimumas tos tūkstantinės fb minios spaudimo darbovietei? Kas nustato, kuri idėja verta tokios privačios baudžiamosios akcijos? Tapinas? Jūs? Aš? FB minia? Ar įstatymas nėra Įstatymas tuo, kad būtent gina tuos žmones nuo linčo teismo, jeigu jie elgiasi pagal įstatymus?
2) antrasis mano motyvas buvo apginti klasikinę liberalią tėvų teisę auginti savo vaikus pagal visus savo įsitikinimus (religinius, kultūrinius, etinius ir t.t.). Liberali ir teisinė valstybė negali nurodinėti tėvams, kaip auklėti vaikus ir kokius pedagoginius metodus naudoti. Valstybė privalo ginti vaiką nuo smurto. Dar sykį: absoliuti dauguma šeimų neturi nieko bendra su smurtu, o „fizinių bausmių“, „emocinio smurto“, „ekonominio smurto“ sąvokos atveria kelią nepagrįstai valstybės intervencijai, ką matome Barnavernet bylose. Palyginkite su dabartine Lietuvos įstatymo formuluote: „Draudžiamas bet
kokios formos smurtas“, vadinasi, problema ne įstatymas, o jo taikymas.
3) ar fizinės bausmės yra smurtas, yra atviras politinis klausimas. Pusė JAV valstijų leidžia fizines bausmes namuose ir mokyklose, pusė jų – tik namuose (2009 m. duomenys). Didžioji Britanija, Prancūzija, Šveicarija, Italija, Belgija leidžia fizines bausmes namuose (uždraudusios mokyklose). Kuom remdamasis Jūs teigiate, kad tai „yra arba turėtų būti pripažinta smurtu“? Lietuvoje taip pat dar nėra uždrausta. Tai kodėl yra tokia agresyvi neapykanta VIEN TIK NUOMONEI, kuri yra visiškai teisėta?
Taigi, aš solidarizavausi su S.Šerėnienės situacija dėl šių trijų priežasčių.
Neilgai trukus iššūkį priėmė Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI), kuris savo Facebook paskyroje kreipėsi į Vytauto Didžiojo universiteto rektorių Juozą Augutį klausdamas: „Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas viešai agituoja už fizinių bausmių taikymą vaikams. Norėtųsi sužinoti universiteto poziciją – ar VDU palaiko tokią iniciatyvą?“. Andrius Švarplys paskelbė atsakymą, kuriuo dalinamės.
Ši istorija mane asmeniškai įtikino, kad šalia vaiko teisių apsaugos stovi „minčių policija“, bauginančios atmosferos oponentams kūrimas, asmeninis persekiojimas, socialinis spaudimas darbovietei.
Tai akivaizdžiai neturi nieko bendra su realiomis vaiko teisių problemomis ir vaikų apsauga.
Gera žinia ta, kad ši genderistinė-politinio korektiškumo-pseudo-liberalų stovykla tokiais veiksmais save kompromituoja. Stebėtina tai, kad bakalauro studijų lygmens studentai geriau supranta šių manipuliacijų esmę nei mokslų daktarai, profesoriai ar viešieji intelektualai.
Tai rodo, kad teisėtos nuomonės, Įstatymo viršenybės, privatumo, tolerancijos, kritiškumo, žodžio laisvės, liberalizmo sampratos yra perkainojamos neįtikėtinu greičiu ir mes, kaip politinė bendruomenė, atsiliekame nuo šių procesų apmąstymų. Lietuvoje atsikartoja Vakarų procesai, Kairės ir Politinio Korektiškumo įsidominavimas, viešasis spaudimas, cenzūravimas.
Tam tikro pobūdžio, vienos grupės pažiūros imamos laikyti aukščiau už įstatymą kaip Aukščiausioji Tiesa ir prieš ją viešai šaukiami atsiskaityti pavieniai asmenys, organizacijos, institucijos, nors tos pažiūros nėra įtvirtintos įstatymuose. Tai visiškai prieštarauja Įstatymo Viršenybei, teisinei valstybei ir Laisvei.
Vakaruose yra intelektualinis pasipriešinimas šitoms tendencijoms. Žymiausios (man žinomos) pavardės: Alain Finkielkraut, Pascal Bruckner, Michel Houellebecq, Andre Glucksmann, Christopher Lasch, Roger Scruton.
Šie procesai nėra periferiniai – tai tampa pagrindiniu politiniu konfliktu. D.Trumpo išrinkimas ir nacionalistinių jėgų kilimas Europoje yra tiesioginis atsakas Liberalios Kairės dominavimui.
