Andrius Švarplys. Ši ideologija grubiai veržiasi į privačią erdvę ir siekia „įstatymo galiojimo šeimoje“

VDU profesorė, JT konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė Dalia Leinartė tinklo „Apolitical“ išrinkta tarp šimto įtakingiausių lyčių lygybės ekspertų visame pasaulyje. Pasak profesorės, nors Lietuvoje esama pavienių iniciatyvų, vis tik iš esmės pakeisti stipriai įsišaknijusias diskriminacines nuostatas moterų atžvilgiu trūksta politinės drąsos ir kritinės pilietiškų žmonių masės…

Tik įsiklausykime.

„..pažangiose Vakarų valstybėse reglamentuotos absoliučiai visos gyvenimo sritys – naktiniai klubai, viešasis transportas ir t.t.“.

„1998 metais priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas… tų normų taikymas reglamentuojamas tik viešajame gyvenime, o šeimoje jos negalioja. O tai juk akivaizdus Konstitucijos, užtikrinančios lygias teises visose gyvenimo srityse, pažeidimas.“

Valstybė turi reglamentuoti „absoliučiai visas gyvenimo sritis“. Įstatymo normos turi būti taikomos net šeimoje. Vadinasi, patys žmonės net šeimoje negali apsieiti be valstybės globos ir nurodymų. O sekse, maisto pasirinkime ir valgyme, knygų skaityme, laisvalaikio leidime dar nereikia valstybės įstatymo ir pasirūpinimo? Gal ir ten yra įvairios paslėptos diskriminacijos formos, nelygybė, taigi, būtina įvesti valstybės reglamentavimą?…

Ar gali būti įsivaizduojamas dar didesnis biurokratinis teroras, nei pateiktas šioje Jungtinių Tautų ekspertės sampratoje…

Kaip suprasti, kad klasikinis liberalizmas, užrašytas 17-18a., vėl atgimsta kaip labai aktualus dalykas. Vėl reikia prisiminti, kad įstatymas ir net pati valstybė gimsta iš žmonių, ne iš valdžios. Net žmogaus teisės atsiranda ne iš Konstitucijos, Konstitucija tik gina tai, kas yra žmogaus teisės. O žmogaus teisės yra žmonių privatumo (gyvybės, laisvės, nuosavybės) gerbimas, priešinamas Valdžiai.

Lyčių lygybės ideologija yra radikalus pastarųjų šimtmečių Vakarų socialinio kontrakto paneigimas. Iš marksistinės Kairės gimęs ideologinis variantas užsiima begaline diskriminacijos paieška ir nejučia pereina į biurokratinio teroro advokatavimą.

Užmiršusi tikras problemas, kaip socialinis moterų įgalinimas, ši ideologija grubiai veržiasi į privačią erdvę ir siekia „įstatymo galiojimo šeimoje“, kas reiškia, privatumo, orumo, šeimos ir galiausiai lyties performulavimą. Neatsitiktinai, Dalia Leinartė itin aršiai pasisako už Stambulo konvenciją. Konvenciją, kuri smurtą prieš moteris sieja su prigimtinės dviejų lyčių sampratos pakeitimu į socialinę lytį – gender.

(Dabar, šiomis dienomis pagal naujausią versiją, kadangi siekiama kuo skubiau, prisidengiant tarptautiniu autoritetu, patvirtinti Seime, „gender“ neva siejama su „socialiniais vaidmenimis“, kai visiškai aišku, jog „lytis kaip socialinis vaidmuo“ yra visiškai kas kita nei „moters/vyro socialiniai vaidmenys“ ar juo labiau kita nei „lytis kaip prigimtinė vyro/moters lytis“. Pastabų dėl trans-genderistinės darbotvarkės piršimo išsakė ne viena valstybė ir nevyriausybinės organizacijos, bet profesorė Dalia Leinartė LTV studijoje pareiškė, kad „laikas debatams jau praėjo”).

Visa tai išduoda, kad čia yra fundamentalus ir anti-liberalus netikėjimas asmens privatumu, laisvomis asociacijomis, pagarba ir laisve grįstais santykiais, pasitikėjimu, žmogaus orumu ir verte. Šauktis valstybės normų galiojimo privačioje sferoje reiškia netikėti ir paneigti žmogaus laisvę.

„Įstatymo galiojimas šeimoje” niekuo nesiskiria nuo „Valdžios nuostatų galiojimo mūsų galvose”.

Veidaknygė