„Prieš 10 metų vaikai užduodavo klausimus. Anksčiau jie klausdavo, ką reiškia vienas ar kitas žodis, jiems būdavo įdomu. Dabar pati sakau: vaikai, ar aiškus šitas žodis?
Jie man sako – ne. Kodėl jie neklausia?
Taip išeina, kad mūsų gimtoji kalba jiems kaip užsienio kalba. Manau, čia tėvų ir mokytojų darbas: mes turim pakovot dėl tų savo vaikų, nes jie pražūva. Žodynas skurdus, jie gamtos nepažįsta. Prieš 2 metus daviau vaikams parašyti rašinį apie metų laikus, tai, o, vargeli. Visiškai gamtos nepažįsta tie mūsų vaikai. Jų kalba skurdi. Yra ir skaitančių vaikų, bet jų – mažuma“, – stebisi lietuvių kalbos mokytoja.
Gamta, kalba, vaizduotė.
Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad šiuolaikiniams studentams yra nesuprantama tokia užduotis: „Padarykite teksto analizę. Perskaitykite tekstą ir surašykite pagrindines jo mintis“.
Technologijos (ekranėlis) atskyrė žmogų nuo gamtos ir pradėjo grasinti žmogiškumo esmei: intelektui, vaizduotei, sielai.
Rinkos visuomenė (su įvairiais jos variantais kaip „žinių visuomenė“, „gerovės valstybė“, „pažanga“, „e-visuomenė“, „trečioji/ketvirtoji/n-toji pramonės revoliucija“ ir t.t.) sukuria pasaulį, kuriame reikia tik skubėti dėl pinigo. Asmuo, o kartu ir socialinė aplinka (šeima, kaimynystė, bendruomenė, visuomenė, tauta) yra išformuojami pagal nesustabdomą prekių, paslaugų, informacijos, įvaizdžių, vartojimo srautą.
Šis demontavimo procesas yra proporcingas ekspertų, biurokratų, anonimiškumo ir pop feikinių įvaizdžių kiekio ir svarbos didėjimui. Tik išmontuotam subjektui reikalingas straipsnis „DELFI.lt: Kaip teisingai praustis duše“.
Tai ir yra technototalitarizmo esmė: neutralizuoti subjektą, jo individualumą, mąstymą, vaizduotę, gamtiškumą, kalbą – ir belikusią imbecilišką biomasę reguliuoti „ekspertiškais“ patarimais. New Brave World.