Vokietijoje identiški procesai kaip ir JAV. Ta pati kova prieš valstybę, teisę, saugumą, prieš policiją. Ta pati parama valdančiojo sluoksnio trijulės: kairiųjų žaliųjų – didžiųjų medijų – universitetų. Ta pati beprotiška diskriminacijos, rasizmo ideologija.
Atkreipkit dėmesį, kaip mokslo atstovai pateisina smurtą. Sociologijos profesorė: ”tai tik normalus jaunų žmonių formavimosi procesas”. Sociologija šiandien jau tapo keiksmažodžiu. Pseudomokslo, ideologizacijos ir tiesiog kvailumo sinonimu. (Kiek tokių profesorių yra Lietuvoje?).
Sunku suvokti iki kokio lygio jau smuko Vakarų sistema. Čia yra tikrosios grėsmės šaltinis Lietuvos saugumui. Parklupdyti savo viduje Vakarai nesugeba apginti net savęs, tai kaip mes galime tikėtis pagalbos?…
Žinot, pagalvojau, aš migrantų vietoje elgčiausi lygiai taip pat, kaip, kad elgiasi jie:
Ko gero, jei dar leistų amžius, apsimesčiau nepilnamečiu ir nebijočiau atsakomybės už nusikaltimus, gaučiau “našlaičio” pašalpą;
Parduotuvėse prisiimčiau prekių ir už jas nemokėčiau;
Užkabinėčiau vietines merginas, juokčiausi iš jų silpnų vaikinų;
Jokiu būdu neičiau dirbti, o gręžčiau valstybę, kurioje atsidūriau, iki paskutiniųjų;
Reikalaučiau teisių, kurių neturi net vietiniai gyventojai;
Piktinčiausi vietine religija ir visomis išgalėmis bandyčiau primesti savąją;
Bandyčiau prisikviesti “karštuose kraštuose” likusius draugus bei giminaičius;
Atvirai juokčiausi iš vietinės policijos impotencijos.
Tai va, koks aš blogas būčiau, jei atsidurčiau migrantų kailyje. Ir, manau, elgčiausi teisingai.
Kodėl? Nejau išprotėjau?
Ko gero, ne. Bent taip manau aš pats (kuris ligonis prisipažins tokiu esąs?
Bet migrantus taip elgtis, o ko gero, ir mane (jei būčiau jų vietoje) verstų sąlygos, į kurias papulčiau.
Taigi, kaip mūsų pasaulį mato iš bekraščių dykumų atsibastęs kupranugarių augintojas, ar nuo kariuomenės, tuo pačiu ir nuo tikėtinos mirties, bebėgąs pilnas jėgų jaunuolis?
Pirmiausia, jis tikrai girdėjo, kad kažkas kažkada iš “didžiųjų vadų” pakvietė į Europą visus juos, kenčiančius, atvykti. “Didžiąjąm vadui” talkino“refugees welcome” transparantų reklamuotojai, aistringi žemesnio rango politikų ir kitokių keistų ligonių kvietimai atvykti į svečius.
Antra: eilinis ožkų ir avių ganytojas, sužinojęs, kad jo mėnesinė “pašalpa” gali kelis kartus viršyti jo dabartines metines pajamas, jei iš pradžių apie emigraciją dar galvojo drebančia širdimi, pasirįžo galutinai.
Taip pat migrantus viliojo pusnuogės (jų akimis) moteriškaitės, aistringais balseliais viliojančios laukinius. Mat dauguma vyriokų, kas liečia moteris, buvo tik savo mamas ar seseris matę, o daugiau jokios “moteriškos” patirties neturėjo. Apie priekabiavimą prie naminių gyvūnėlių dabar nekalbame.
Kelionė į Europą viršijo visus lūkesčius: jei islamo pasaulyje viskas buvo dar baisoka bei pavojinga, tai patekus į Graikiją, visos baimės išgaravo akimirksniu.
Čia, netikėtai patiems migrantams, jie susidūrė su beviltiškai atbukusiais, atsilikusiais, nupezusiais vietiniais gyventojais, kurie priešintis ne tik, kad nesugebėjo, tačiau net ir nenorėjo.
Dar laukė kiek sunkesnis kelias per Makedoniją, Serbiją,tačiau žinant, kad šios buvusios Jugoslavijos šalys su malonumu lenda ES į užpakalį (panašiai, kaip tai savo laiku darė ir mano mylimoji Lietuvėlė), ir ši kelionė buvo sušvelninta iki maksimumo. Iki šiol Serbijos valdžia džiūgauja (čia gyvenu, tad žinau), kokie jie, serbai, buvo šaunuoliai, kokie tolerantiški ir kaip migrantai apie juos gerai atsiliepė. Lengva būti geradariu, kai žinai, kad pabėgėliai pas tave neužsilaikys, o už jų praleidimą per savo teritoriją bus gerai sumokėta… Na, bet tiek to.
Ypač didelis džiaugsmas masės laukinių laukė Vakaruose. Jie aiškiai pastebėjo, kad, jei sueini į krūvą, gali išsireikalauti, ko tik nori. Gali užsisakyti autobusą ar traukinį. Iš parduotuvių nemokamai prisiimti prekių. Drąsiai išmesti tau aukojamus produktus. Graibyti ir prievartauti vietines moteris. Skaldyti galvas ar pjaustyti vietinius vyrus.
Juos vis dar glumino vietinių valdančiųjų impotentiškumas, tačiau prie to ilgainiui, nori – nenori, tenka priprasti. O taip netgi daug linksmiau: kai neturi ką veikti, gali su būriu draugų išeiti į gatvę padaužyti čia sustatytų automobilių, padeginti padangų, paužgaulioti praeivių, nuoširdžiai pasijuokti iš “drausminti” atvykusios policijos pajėgų. Ech, va čia tai gyvenimas!
Ir, kas dar svarbiau (ir absoliučiai atvykėliams nesuprantama!) už visą tai migrantai praktiškai nebaudžiami ir jiems mokamos pašalpos, jie aprūpinami nemokamu gyvenamu plotu, maisto produktais, gydymu!
Na, pasakykite nuoširdžiai, ar bent pasakose skaitėte apie tokią durnių karalystę? Bent aš, nors vaikystėj neišlįsdavau iš knygų pasaulio, nieko panašaus dar nebuvau girdėjęs, o ir mano fantazija ne tokia laki, kad tai sugalvočiau.
Pasirodo, kad realybė gali būti puikesnė už bet kokias fantazijas!
Tad, ko gi neplėšikaut, neprievartaut, nenaikint?
Ei, aš ir taip noriu!
P.S. Nei noriu, nei ką: ne toks pasaulio suvokimas. Šiaip, tai čia toks literatūrinis triukas, kad skaitytoją geriau “kabintų” …
Protingos mintys . Norėčiau pasidalinti
yra kryptingas ir tendencingas sistemos pinigais remiamas sąmokslas prieš žmoniją.
Prieš žodžio laisvę. O po to diktatūra.