Klausimas, ar Vokietija pakankamai remia Ukrainos kovą už savo išlikimą, vis suskamba „Facebook“ ir kiek mažiau Lietuvos žiniasklaidos diskusijose. Nors dauguma užsienio politikos stebėtojų pagrįstai piktinasi Vokietijos, kaip didžiausios ES ekonomikos neveiksnumu, vis dėlto Lietuva šiuo klausimu nėra vieninga ir atrodo, kad valstybė krypsta kita linkme. Trumpai apie Vokietijos laikyseną ir Lietuvos reakcijas sunkiosios ginkluotės tiekimo Ukrainai klausimu.
Balandžio mėnesį Bundestagas, reaguodamas į Vokietijos vyriausybės neveiklumą, paskelbė rezoliuciją, reikalaujančią tiekti Ukrainai sunkiąją ginkluotę. Pažado tiekti sunkiuosius ginklus Ukrainai laikomasi apgailėtinai. Kol kas Vokietija iš savo tankų atsargų teatseikėjo savo techniką Ukrainai perdavusiai Čekijai – 15 MTB Leopard, o iki liepos tiesiogiai Ukrainai pristatyti pažadėtų priešlėktuvinių tankų Gepard būtinajam remontui jau daugiau nei mėnuo nesuteikiamas leidimas, o kad amunicijos jiems trūksta buvo žinoma nuo vasario, jos nerasta ir dabar.
Dera pastebėti, kad pati Ukraina iki šiol vienintelių pažadėtų Gepardų net neprašė: nepaisant galimybės juos naudoti sausumos kovose, jie, visų pirma, yra priešlėktuviniai.
Iš neseniai nutekinto vyriausybinio dokumento puikiai matomas Vokietijos nenoras tiekti sunkiąją ginkluotę. Prieš pažadėdama 7 modernias Phz 2000 savaeiges haubicas, Vokietija stengėsi įkalbėti jas tiekti Nyderlandus ir Italiją.
Atskirai būtų galima aptarti ir nejudančius pėstininkų kovos mašinų Marder ir tankų Leopard perdavimus, Vokietijos vyriausybės atstovai, šiandien tą galima pagrįstai tvirtinti, melavo sakydami, kad jų Ukrainai perduoti negali, mat tai pakenktų paties Bundeswehro koviniams pajėgumams. Tai paneigia tiek analogiškos technikos tiekimas Čekijai ir jos pažadas Slovakijai, tiek faktas, kad Marder Ukrainai paruošti norinti Rheinmetal įmonė pėstininkų kovos mašinas Marder laiko savo sandėliuose, jie nėra Vokietijos karinių pajėgumų klausimas. Taip į klausimą atsakė daug Vokietijos saugumo ekspertų vokiečių žiniasklaidoje.
Lyg trūktų Berlyno laikysenos gėdingumo, piktavališkumo ar kvailumo įrodymų, galima pridėti ir socialdemokratų partijai priklausančios gynybos ministerijos valstybės sekretorės Siemtje Möller pasakojimą apie neformalų NATO šalių susitarimą netiekti Vakaruose pagamintų tankų ir pėstininkų kovos mašinų. Vokietija, baimindamasi, kad NATO Rusijoje bus palaikyta karo dalyve, pati esą norinti laikytis NATO mastu sudarytų susitarimų. Juk atrodytų, kad pavienis šalių veikimas labiau atitolintų itarimus dėl aljanso dalyvavimo.
Tokia Vokietijos laikysena yra skandalinga ir verčianti suabejoti Vokietijos patikimumu. Visgi Lietuvos politinis elitas, atrodo, nelinksta smerkti Berlyno, o greičiau priešingai: skuba trimituoti apie Vokietijos suteiktą ar žadamą suteikti paramą. URM teisingai nukreipė jėgas priešintis Vakaruose vis dažniau skambantiems pasiūlymams Ukrainai keisti teritorijas į taiką. Nepaisant to, atrodo, kad Lietuvos strategija yra neprisidėti prie Ukrainos ir Lenkijos vedamo spaudimo Vokietijos vyriausybei.
Tokia Vokietijos laikysena yra skandalinga ir verčianti suabejoti Vokietijos patikimumu.
Tokia laikysena atrodo keista ne tik URM deklaruotos „vertybinės užsienio politikos“ akivaizdoje, bet ir labai konkrečiai negelbstinti Ukrainai, kur būtų galima. Galų gale, pora šimtų Leopardų Lenkijos kariuomenėje, patekusių į ją vadinamojo „Ringtausch“ būdu, didintų ir Lietuvos saugumą.
Tokia situacija norom nenorom primena buvusios ilgametės kanclerės Merkel užduotą klausimą Lietuvai: „apsispręskite, kas norite, kad jus gintų?“ – omenyje turėtas pasirinkimas tarp Lenkijos ir Vokietijos. Lietuvoje dislokuotos Bundeswehro pajėgos didėja ir, panašu, augs iki brigados. Ar tyli Lietuvos laikysena yra dėkingumas už sklandžią dvišalę kooperaciją?
Vilniuje vykę protestai prie Vokietijos ambasados buvo pastebėti pagrindiniuose Vokietijos laikraščiuose. Ir dabar milžiniškus tiražus turinčių Bild ir Frankfurter Allgemeiner Zeitung redakcijos kalba, kad Vokietijos sunkiosios ginkluotės tiekimo mastų menkumas („Ringtausch“ su Lenkija nevykdymas, atsisakymas tiekti Marder) ir gumos tempimas (Gepardai, Panzerhaubicų paieškos Italijoje) kenkia Vokietijos reputacijai.
Lietuva galėtų šitą žalą padidinti ir taip spustelti Vokietijos vyriausybę teisinga linkme. Juk pasak interneto išminties, rytų europiečiai buvo teisūs dėl Rusijos. Kritika iš Lietuvos taip pat būtų skaudesnė, nes Lietuvoje vykdoma Bundeswehro misija praeityje neretai buvo naudojama kaip atsiprašymas dėl menkos paramos Ukrainai. Paskutinį kartą, – atrodo, sausį „stiprų signalą“ nusiuntusių 5 000 šalmų Ukrainai kontekste.
Panašu, kad Ukrainai Lietuvos išsiųsti šarvuoti transporteriai bus pakeisti naujais vokiškais. Visgi tai gana menka parama Ukrainai, lyginant su galimu pėstininkų kovos mašinų ir tankų tiesioginiu tiekimu Ukrainai. Lietuva galėtų geriau balansuoti naudą iš Vokietijos ir spaudimą dėl ginklų Ukrainai. Nutekintas dokumentas apie drastišką karinės paramos siuntimą Ukrainai mažėjimą po pirmų didelių prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų siuntų kovą ir apie sunkiuosius ginklus paklausto kanclerio Scholz veblenimai rodo, kad Vokietija primigo.
Dar viena demonstracija prie Vokietijos ambasados Vilniuje, reikalaujant judinti reikalus ne tik su Lenkija, bet ir su Marder pėstininkų kovos mašinomis, daugiau savaeigių haubicų, prisidėtų prie spaudimo reikiama kryptimi. Vokietija nori atrodyti miela ir draugiška valstybė, protestai prie ambasadų sąjungininkų šalyse griauna tokį įvaizdį, prikišamai rodo, kad kažkas negerai.
