Neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pareiškė esąs nacionalistas. Globalistinei ir leftistinei akademinei visuomenei tai sukėlė drebulį. Kone tuoj pat Prancūzijos prezidentas pajuto poreikį paaiškinti, kodėl jo krašto draugai Šiaurės Amerikoje turėtų sunerimti.
Buvo paaiškinta, kad sunerimti yra rimto pagrindo, mat nacionalizmas esąs „visiška priešybė“ patriotiškumui. Nors kartais visi esame patriotiškai nusiteikę, tačiau buvome perspėti, kad šiukštu niekuomet nesijaustume esą nacionalistai. Nors nesuprantama, kodėl turėtume to vengti, bet taip tvirtinama Prancūzijos prezidento autoritetu. Tačiau toli gražu nėra savaime suprantama, kad pasiūlyta skirtis yra teisinga, o jeigu ir būtų teisinga, – kaip ja turėtume vadovautis. Šiuo atžvilgiu galime pateikti tik pagrįstų pamąstymų.
Daugeliui iš mūsų žodžiai „nacionalizmas“ ir „patriotiškumas“ yra gana panašūs ir daugumoje žodynų pateikiami kaip sinonimai. Yra siūlymų vieną laikyti jausmu, o kitą – nuostata (sentiment in act). Todėl paprastai suprantama, kad nacionalizmas išreiškiamas patriotiniais veiksmais. Tačiau Prancūzijos prezidentas norėjo pasakyti kažką daugiau. Jis daro užuominą, kad kiekvienas iš šių žodžių turi visiškai skirtingą reikšmę. Kiekvienas nurodo kažką visiškai skirtinga. Negalima būti ir nacionalistu, ir patriotu vienu ir tuo pačiu metu – Prancūzijos prezidentui šie žodžiai yra nesuderinami, vienas kitą neigiantys. Vienas yra kito priešybė. Prancūzijos prezidentas, matyt, žino tai, ko nežinome mes.
Dalykas tas, kad nesenoje mūsų laikų istorijoje būta tokių, kurie darė tokią pačią skirtį. Svarbiausias iš jų buvo Josifas Stalinas. Šią istoriją verta papasakoti.
Atrodo, kad klasikinio marksizmo kūrėjai – Karlas Marksas ir Fydrichas Engelsas – buvo įsitikinę, kad nacionalizmas esąs laikinas požiūris / jausmas, kuris tuo metu svyravo ant išnykimo ribos. 1848 m. Komunistų manifeste sakoma, kad liaudis nebebuvo linkusi vadovautis nacionalizmu – jos nuotaikos buvo universalistinės. Visi jie buvo globalistai. Jie daugiau nebepaisė kalbų ar kultūrų, istorijos, kraujo ryšio ar kilmės skirtumų. Jie pripažino vien klasinę tapatybę. Istorijos veikėjai buvo proletarai, o jų nuotaikos buvo universalios darbo klasės nuotaikos. 1848 m. Marksas nacionalizmą jau laikė anachronizmu, jausmu, kuris įkvėpė vien reakcijai.
Nelaimei, pats proletariatas, matyt, nebuvo toks intuityvus kaip Marksas – ir kilus Didžiajam 1914–1918 m. karui, metėsi į jį be jokių išlygų – kai nacionalinių jausmų banga privertė milijonus jaunuolių pasiaukoti ir žūti mūšio lauke.
Antrojo internacionalo marksistai, įsitikinę, kad proletariatas atsisakė nacionalizmo, kvietė jį sukilti prieš tarptautinį konfliktą – atsisakyti kovoti prieš savo brolius darbininkus. Atsiliepdamas proletariatas visur buvo linkęs konflikte palaikyti savo tautą ir tęsė kovą su savo broliais darbininkais su neregėtu žiaurumu.
Revoliuciniai marksistai buvo sugluminti. Kaip jie turėjo vykdyti pasaulinę revoliuciją, jeigu kiekvienas tautinis proletariato segmentas primygtinai reikalavo savojo nacionalizmo? Rusijos bolševikai nacionalizmą laikė masinės revoliucionierių mobilizacijos kliūtimi. Kaip marksistai, jie suvokė nacionalizmą kaip reakcinį jausmą, skaldantį darbininkų klasę į uždaras pavydžias grupes, priešiškas pačioms sau. Nacionalizmą jie suvokė kaip engiančiosios klasės klastą, kuria siekiama sugriauti visuotinės revoliucijos pastangas. Revoliucionieriams buvo akivaizdu, kad tiesiog priklausymas darbininkų klasei yra nepakankama vienijančio įkvėpimo sąlyga.
Bolševizmo organizatoriai galiausiai nutarė skatinti patriotizmą – tai yra drausmingą paklusnumą revoliucinės partijos direktyvoms. Kadangi partija ėmė valdyti visa, kas buvo Rusija, paklusnumas partijai perėmė visus įprastus nacionalinės ištikimybės bruožus. Eiliniai rusai galėjo jausti prieraišumą Motinos Rusijos teritorijai, kalbai, kultūrai ir istorijai ir vadinti jį „patriotiškumu“. Partija galėjo įžvelgti tame patriotinio lojalumo revoliucijai ir partijai išraišką. Stalino komunistams patriotiškumas buvo visiška nacionalizmo priešprieša. Nacionalizmas skaldė darbininkų klasę į atskiras nacionalines dalis, o patriotiškumas buvo sukurtas vienyti proletariatą vieningu paklusnumu partijai.
Bėgant laikui, Stalinas panaudojo patriotiškumą siekdamas telkti nekvalifikuotus darbininkus savo diktatūrai palaikyti. Jis suvokė laiko aplinkybes ir paskelbė, kad bolševizmas daugiau nebenumato neišvengiamos pasaulinės revoliucijos ir, pažeisdamas bet kokius klasikinio marksizmo priesakus, pasirinko mėginti kurti socializmą „vienoje šalyje“.
Kadangi Marksas neleido nacionalizmo pasitelkti kaip revoliucionierių telkimo priemonės, Stalinas džiaugėsi liaudies „patriotiškumu“. Liaudis buvo išmokyta, kad ji gyvena šalyje, davusioje pasauliui labiausiai branginamų kultūros vaisių. Ji išmoko, kad už jų gyvenamą šalį privalu aukoti gyvybę. Ji sužinojo, kad yra pasaulio ateitis, ir kai gimtinė buvo užgrobta, ji kovojo „Didįjį patriotinį karą“ – daugiau kaip dvidešimties milijonų gyvybių kaina. Nacionalizmas niekada nepareikalavo daugiau aukų.
Didžiąją dalį Šaltojo karo laikotarpio Prancūzijoje telkėsi didžiausios Vakarų komunistų partijos, kurios ypač orientavosi į Staliną, – kol jis savo paties sekėjų buvo paskelbtas nepaprastai žudyti linkusiu despotu. Prancūzų užsidegimas atvėso. Tačiau įsitraukimo pasekmės lieka, ir Prancūzijos prezidentas, matyt, vis dar išpažįsta tą stalinistinę nacionalizmo ir patriotiškumo skirtį, kurios išmoko universitete iš savo kairuolių dėstytojų.
Anuo metu pagrindinės komunistų partijos pripažino tokią pačią skirtį. Patriotiškumas palaikė Partiją. Nacionalizmas – ne. Patriotiškumas buvo „visiškai priešingas“ nacionalizmui. Imdamos pavyzdį iš Sovietų Sąjungos, maoistinės Kinijos ir Pol Poto Kampučijos komunistų partijos reikalavo, kad jų liaudis būtų ne nacionalistinė, o „patriotiška“. Tai reiškė, kad liaudis bus nuolaidi, paklusni, pasirengusi aukotis ir ginti Partiją nuo visų priešų jos kontroliuojamoje geografinėje erdvėje – ir visą pasaulį matys kaip prisiekusius nacionalistus. Žinoma, kai kurie komunistai atmetė visą šaradą ir kaip Kubos fidelistai atsidėjo drąsiam nacionalizmui su tokiais šūkiais kaip „Tėvynė (Patria) arba mirtis!“
Šiandien teliko saujelė komunistų ir buvusių komunistų, gerbiančių dirbtinę Prancūzijos prezidento pasiūlytą nacionalizmo ir patriotiškumo skirtį. Ji daugiau nebereikalinga jokiems politiniams tikslams. Kinų Si Dzinpinas (Xi Jinping) jos laikosi nesistemingai. Vladimiras Putinas yra nuoširdus nacionalistas. Nacionalizmas reiškiasi visur, o patriotiškumas yra akivaizdi jo išraiška.
Prancūzijos prezidentas tikrai labai mažai ko gali pamokyti amerikiečius apie nacionalizmą ir patriotiškumą. Tarp mūsų yra tūkstančiai jaunuolių, pasiryžusių paaukoti savo gyvybę kovos lauke tam, kad apgintų vėliavą ir vertybes, kurias ji išreiškia. Mums nereikia niekieno pamokymų apie tikrąją nacionalizmo ir jo didvyriškos išraiškos – patriotiškumo – reikšmę.
Anthony J. Gregoras yra Kalifornijos universiteto Berklyje politikos mokslų profesorius emeritas. Jis yra trisdešimties mokslinių knygų autorius ir Italijos Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kavalierius.
Iš ‘The False Dichotomy of Nationalism Versus Patriotism’ vertė Artūras Judžentis.
