Apie moteris, kurios nenori turėti vaikų

Kristina Zamarytė-Sakavičienė

LNK laida apie moteris, kurios nenori turėti vaikų.

Ačiū, Rūta Mikelkevičiūtė, už pokalbį svarbia tema.

Nežinau, kas ir kaip pateko į laidą, bet mano žinia buvo tokia:

Motinystė – tai aukščiausio lygmens gyvenimo nuotykis, kuris brangiai kainuoja, bet atsiperka su kaupu. Dideli dalykai nebūna pigūs. Meilė yra brangi.

Motinystė – tai išėjimas iš savęs, išaugimas į kažką žymiai didesnio:

– tiek fizine prasme, kai iš tavo kūno gimsta kito žmogaus kūnas,

– tiek laiko prasme, kai tavo gyvybę pratęsia tavo palikuonių gyvybės,

– tiek dvasine prasme, kad egoistinį rūpestį savo interesais pakeičia rūpestis kitu žmogumi, atsakomybė už jį, atsidavimas, aukojimasis. Kai kitas žmogus natūraliai ir labai realiai tampa svarbesnis nei aš pati.

Mamai nereikia ieškoti gyvenimo prasmės – ji jos glėbyje. Tai yra totaliai asmenybę transformuojanti patirtis… Ji išplečia gyvenimo horizontą, sustiprina, brandina, suteikia išminties ir šalia neišvengiamų sunkumų – labai daug laimės. Žmogaus laimė priklauso ne nuo materialinių gėrybių, ne nuo prestižo ar mados atributų, bet nuo gebėjimo aukotis kitiems.

Moterims būtų lengviau ir mamų bei vaikų būtų daugiau, jei visuomenė vertintų ir gerbtų motinystę kaip prasmingiausią gyvenimo pasirinkimą.

Vaikų nenorinčiųjų pusei atstovavo trys moterys, kurios galėtų būti chrestomatiniais pavyzdžiais, kodėl nykstame neregėtu greičiu:

1. Mergina, kuri nuo pilnametystės nebendrauja su savo tėvais. Ji pasakoja apie patirtą fizinį ir psichinį smurtą, socialinę izoliaciją ir meilės trūkumą vaikystėje.

Nedarau diagnozių konkrečiu atveju, bet knygoje „Being There: Why Prioritizing Motherhood in the First Three Years Matters“ psichoanalitikė Erica Comisar teigia, kad šaltų mamų vaikai, augantys be saugaus prieraišumo, tampa individualistais, kuriems kaip savisaugos mechanizmas būdingas „narcizo sindromas“ – negebėjimas megzti artimus ryšius, įsipareigoti ir aukoti savo laisvę, patogumus dėl kitų.

Vakarų visuomenėse stebime kultūrinį, socialinį, politinį poslinkį nuo šeimos link individualizmo. Jauni suaugusieji, tiek vyrai, tiek moterys, nebemato prasmės ilgalaikiuose santuokiniuose įsipareigojimuose ir vaikų auginime.

2. Maždaug 40 metų grožio industrijos atstovė, kuri neranda vaikų auginimui pakankamai patikimo ir atsakingo vyro.

Paaiškinimą knygoje „Cheap Sex“ pateikia sociologas M. Regnerusas: vyrai vengia įsipareigojimo, atsakomybės ir santuokos, kadangi tai, ko nori, gauna pigiai. Tai ne apie konkrečią moterį. Tiesiog atsiradus kontracepcijai ir įvykus „seksualiniam išsilaisvinimui“, lytiniai santykiai „nuvertėjo“, tapo įprasti pirmame, antrame, ar trečiame pasimatyme, o kelių mygtukų paspaudimais alternatyvas galima susiorganizuoti neišsemiamuose online dating ar pornografijos vandenynuose. Industrializuoto seksualumo rinka žymiai labiau tenkina vyrų, nei moterų interesus.

3. Mama, kuri vaiką augina viena, nes ją paliko vaiko tėvas. Ji sako, kad jeigu būtų žinojusi, kas jos laukia, galbūt būtų pasirinkusi abortą…

Nežinia, kaip būtų šiuo konkrečiu atveju, bet visuomenės mastu reikalai klostytųsi kitaip, jei kultūroje nebūtų sunaikintos seniai pamirštos „tradicinės vertybės“: lytiniai santykiai tik po santuokos ir santuokos neišardomumas. Knygoje „Feminism Against Progress“ Mary Harrington detaliai aprašo, kaip šią moralinę sistemą, kuri tarnavo būtent moterų ir vaikų interesų apsaugai, atkakliai griovė feministės, įkvėptos Markso ir Engelso idėjų bei siekdamos išvaduoti moteris iš vyrų priespaudos. Šioje sferoje feminizmo pasiekimas toks, kad daugybė moterų vargsta ir skursta vienos augindamos tėvų paliktus vaikus. Kaip rodo tyrimai, labiausiai nuo to nukenčia vaikai.

Nuotraukoje aš, 6 vaikų mama, ir mama, turinti 3 savo bei 17 globojamų vaikų.

Veidaknygė