Apie neprašytas aukas, užnuodytus šaltinius ir mokytojų prestižą

Stasė Bučiuvienė, MB „Senų knygų namai“ steigėja

Šiemet Lietuvos mokyklos trisdešimt trečią kartą minės Sausio13-ąją. Kaip ir kasmet, klasių languose sužibės vienybės, atminimo ir pergalės žvakutės, tylos minute bus pagerbti žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę, mokiniai ir mokytojai prisisegs neužmirštuolių žiedus, skambės O. Baliukonytės, B. Brazdžionio ar / ir / net J. Marcinkevičiaus eilės, patriotines dainas dainuos chorai ir ansambliai, bibliotekininkai ir informatikos mokytojai demonstruos dokumentinius filmus.

Klasių vadovai, istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai ves netradicines pamokas. Šių veiklų tikslas – kuo giliau į vaikų protus įrėžti Sausio 13-osios atmintį, įteigti, kad jie kalti dėl keturiolikos jaunų žmonių žūties, įtikinti, kad jie – dabartiniai mokiniai – privalo būti amžinai dėkingi žuvusiems ir sužeistiems tą baisią naktį, skolingi jiems už savo nepriklausomybę ir laisvę.

Penkiasdešimt metų jie kalė į jaunas galvas Spalio revoliucijos idealus

Gal to paties siekė ir sovietmečio mokytojai? Juk lygiai tais pačiais metodais (aiškinamaisiais pasakojimais, tylos minutėmis, piešinių ir nuotraukų parodomis, plakatais, transparantais, filmų demonstracijomis, eilėraščių ir dainų montažais, liepsnojančiais laužais ir pan.) penkiasdešimt metų jie kalė į jaunas galvas Spalio revoliucijos idealus, aiškino vaikams, kad bolševikai buvo pagrindinė revoliucijos varomoji jėga. Teigė, kad tik bolševikų aukų dėka žlugo carinė imperija, o „virš Nemuno kitas išaušo jau rytas“, todėl privalu dėkoti „seneliams, tėveliams ir broleliams, gynusiems didį Spalį“, ragino jaustis amžinai skolingiems.

Žinome, kad ne mokytojai klastojo istoriją. Žinome, kad vadovėlius rašė ne mokytojai, o iki šiol visuomenėje didžiai gerbiami mokslininkai. Žinome, kad iš mokytojų buvo griežtai reikalaujama vykdyti programas, apribotas LTSR ir TSRS švietimo ministerijų, o mokytojai buvo, yra ir bus tik vaikų vedžiotojai ir programų vykdytojai.

Mokytojai prarado prestižą

Deja, pasikeitus politikos vėjams, būtent mokytojai, liaudiškai sakant, atsidūrė durniaus vietoje. Mokytojus keikė visi, kas tik netingėjo. Kaltino juos, kam sėmė iš užnuodyto šaltinio bolševikų primestas interpretacijas ir jomis girdė mokinius. Vadino juos raudonaisiais, siūlė klupdyti ant stiklo šukių. Mokytojai prarado prestižą.

Jais niekas nebetiki. Juk mokytojo prestižas – ne dailus užpakaliukas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos lange ir ne kelios dešimtys eurų. iškovotos didžiulėmis sveikatos ir laiko sąnaudomis. Mokytojo prestižas – tiesos monopolis. Kaip žmonės gali gerbti tuos, kuriuos laiko melagiais, kuriais netiki ir nepasitiki?

Gaila, kad Lietuvos mokytojai vėl laipinami ant grėblio, nuo kurio į kaktą gavo beveik prieš 35 metus – atkūrus nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Galėtume apsimest, kad to nematome. Galėtume ir toliau džiaugtis gražiais, išmoningais ir nuoširdžiais renginiais.

Galėtume, jei nežinotume, kad politikų ir propagandistų išpūstas Sausio 13-osios balionas pliūkšta, o jam supliuškus, mokiniai ir jų tėvai vėl pasijus apgauti ir kėsinsis ant stiklo šukių klupdyti mokytojus. Bet gal atėjo laikas keisti plokštelę? Pripažinti tiesą, kokia neparanki ji bebūtų, ir pasakyti ją mokiniams. Nebežvilgčioti į melu užnuodytus informacijos šaltinius.

Prieš dešimt ar penkiolika metų skaitytojai atrado naujų informacijos šaltinių. Tikėkimės, kad dar neužnuodytų melu. Štai žurnalistas Arnoldas Aleksandravičius pastebėjo, kad mūsų istorikai ir politikai mėgsta romantizuoti Lietuvos naujausių laikų istoriją ir pervertina lietuvių visuomenės nuopelnus dėl iškovotos Nepriklausomybės.

„Baltijos kelias“ būtų buvęs gerokai kruvinesnis

„Jeigu Lietuva 1989–1991 metais nebūtų turėjusi šešėlinių, bet įtakingų užtarėjų JAV Baltuosiuose rūmuose, Senate ir Atstovų rūmuose, „Baltijos kelias” būtų buvęs gerokai kruvinesnis, o gal net baigęsis 1991 metų sausį“, – rašė A. Aleksandravičius.

Kas tie šešėliniai bei įtakingi užtarėjai? Vieną pirmųjų A. Aleksandravičius pamini Lenkijos žydų kilmės amerikietį Polą Vulfovičių. Šio veikėjo dėka Lietuva 2002 metais gavo kvietimą į NATO. P. Vulfovičiaus rūpesčiu, Lietuva buvo įtraukta į JAV gyvybinių interesų sferą. Jam vadovaujant, Pentagonas parengė ir paskelbė planą, išgąsdinusį Kremlių labiau negu Lietuvos piliečių 1992 metų birželio 14-osios referendumas dėl okupacinės kariuomenės pasitraukimo.

Apie kitą, amerikietį, turėjusį didžiulę įtaką lietuvių kovoje dėl Nepriklausomybės, pasakoja tuometis krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės narys Audrius Butkevičius. Pasak jo, 1991 m. sausį Seimo gynėjai turėjo šiek tiek ginklų, bet neturėjo nė minties pradėti ginkluotą susirėmimą su sovietine kariuomene.

Ginklai buvo reikalingi pademonstruoti, jog valstybė ginasi. Jei sovietų kareiviai būtų atakavę, Audrius Butkevičius buvo pasirengęs pats padegti parlamentą. Kad vaizdas būtų dar gražesnis 1991 metų sausio 13-ąją iš Kino studijos į Aukščiausiosios Tarybos pastatą Vilniuje buvo atgabenta įrangos, kuri per filmavimus sukuria gaisro ar sprogimų vaizdą.

Laimei, to neprireikė. Lietuviai, latviai, estai prieš sovietų imperiją kovojo taikiais neginkluoto pasipriešinimo būdais, kuriuos sugalvojo JAV Alberto Einšteino instituto profesorius Džinas Šarpas..

Kad 1988–1990 metų „Dainuojanti revoliucija” Lietuvoje nebūtų įvykusi be CŽV ir Pentagono pagalbos, suprato ir Kovo 11-osios akto signataras Saulius Pečeliūnas. Jo nuomone, Lietuvos parlamento gynėjai jautėsi drąsiau, žinodami, kad Aukščiausiosios Tarybos gynybai nuo galimo sovietų kariuomenės puolimo vadovauja Amerikos karininkas Andrius Eiva.

Anot S. Pečeliūno, A. Eiva padėjo paversti tvirtove ir pačią Aukščiausiąją Tarybą, patarė, kaip įrengti minų lauką. A. Eivą prisimena ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Knygoje „Lūžis prie Baltijos” jis aiškina A. Eivos taktiką, kurios laikantis Aukščiausiosios Tarybos puolėjams pavojingiausi buvo ne tiesioginiai parlamento gynėjai, bet Vilniuje partizaninį karą pradėję patriotai.

Jis negavo jokio Lietuvos apdovanojimo

Profesorius apgailestauja, kad, išsisklaidžius sausio agresijos išgąsčiui, Lietuvos valdžia pamiršo A. Eivą. Jis negavo jokio Lietuvos apdovanojimo, net kuklaus Sausio 13-osios atminimo medalio. Kaip ir A. Eiva, be apdovanojimo liko kitas JAV karininkas Džonatanas Kytas Aidema, kuris buvo pakviestas mokyti lietuviškųjų specialiųjų pajėgų karių.

Smulkiau apie 1991-ųjų sausį, apie Lietuvos draugus ir priešus pasakojama Alfredo Ericho Senno apybraižoje „Krizė Lietuvoje, 1991 m. sausis“. Apybraiža šiais laikais nesunkiai prieinama (bent jau mokytojams) ir vertinama už nešališkumą, faktiškumą ir apibendrinimų konkretumą.

Norint dar geriau suprasti, kaip vyko Dainuojanti revoliucija Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kaip „spalvotosios revoliucijos“ rutuliojosi ir tebesirutuliuoja Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, kitose šalyse, siekiančiose sukurti demokratines santvarkas, būtina perskaityti Džino Šarpo knygą „Savarankiška gynyba be bankroto ir be karo“.

Sąmoningai siekti civilių gyventojų aukų

Knyga įdomi, lengvai skaitoma, bet Lietuvoje mažai kam žinoma. Regis, Alberto Einšteino instituto profesoriaus, pilietinės gynybos kūrėjo populiarumui smarkiai pakenkė jo studento ir pasekėjo A. Butkevičiaus sumanymas 1991 metų sausio 13-osios naktį sąmoningai siekti civilių gyventojų aukų.

Be abejo, 14 žuvusiųjų ir 700 sužeistųjų buvo efektinga akcija, bet laukiamo atgarsio pasaulyje nesulaukė. Kaip rašo istorikas Algimantas Kasparavičius, rytą po tragiškos nakties, apie jokią pergalę niekas nerašė ir negalvojo. Visi, kam buvo svarbi valstybės nepriklausomybė, buvo niūriai susikaupę.

Nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1991 metų rugpjūčio 23 dienos, penkiolika mėnesių, savo laisvės ir valstybingumo sargyboje stovėjome praktiškai vienų vieni. Dauguma apie mus kilniai, gražiai rašė, simpatizavo, užjautė, guodė, bet padėti neskubėjo. Nepaisant aukų.

Pasauliui, turbūt, Sausio 13-oji tik užsklanda kompiuterio ekrane. Paspaudei žymą „Sign in”, iššoks gražus paveikslėlis. O Lietuvai? O Lietuvos vaikams?

Tegu lieka mums toji diena šventa – rami, tyli, kupina susimąstymo. Vardan žuvusiųjų ir sužeistųjų. Vardan nekaltų aukų.