Taip Vidmantas Valiušaitis sureagavo į Vytauto Sinicos straipsnis apie nugalėtojus ir pralaimėtojus” ir tęsia: ko nepasako „brazdoti politologai”, pasako jaunimas! Bravo Vytautas Sinica! Kol kas brandesnės situacijos analizės skaityti neteko.
Tą straipsnį perskaičius man toptelėjo mintis, kad desperatiška konservatorių reakcija į rinkimų rezultatus galbūt sąlygota dar ir dėl to, kad jie išties pamatė ideologiškai gana konceptualiai apsibrėžusią grupę. Priešingai negu jie patys. Ką pastebėjo net liberalai, iškart po rinkimų parekomendavę jiems „apsispręsti” dėl tapatybės. O toks apsisprendimas jiems galėtų būti rizikingas. Kadangi krikščioniškosios demokratijos flangui partijoje nenustebčiau jei būtų artimesnė „valstiečių” partijos platforma nei Liberalų sąjūdžio, į kurios glėbį jaunasis partijos pirmininkas kriste krenta nepaisant to, kad patys liberalai šypsosi pro ūsą, matydami šitokį konservatorių vaikščiojimą keliais aplink juos.
Čia, ko gero, ir bus pagrindinė priežastis kodėl konservatoriai bijo eiti vieni į koaliciją su LVŽS, nes nepasitiki savo ideologiniu integralumu ir nenori rizikuoti savo pačių struktūros stabilumu. Gali būti, kad tokiu atveju daugiau rizikų „subyrėti” būtų net ne „valstiečiams”, o patiems konservatoriams. Vytautas Sinica čia argumentuotai visa tai paaiškina.
Protaujantiems privalu perskaityti
„Šiandien absoliučiai neįmanoma prognozuoti, ar ir kaip ilgai vieninga ir stabili išsilaikys valstiečių frakcija ar jos formuojama Vyriausybė. Įmanomi visi scenarijai. Konservatorių užsispyrimas eiti į koaliciją su liberalais, taigi neiti visai, aiškiai rodo, kad prieš valstiečius formuojamas vadinamasis sanitarinis kordonas. Vargiai kuo tarpusavyje besiskiriančios „tradicinės“ partijos į valstiečius žiūri kaip į virusą, nuo kurio reikia saugoti šaknis įleidusią partinę sistemą. Šioms pastangoms naudinga valstiečius vaizduoti kaip nenuoseklius, sau prieštaraujančius populistus.
Tačiau priešingai populiariems aiškinimams, valstiečių ideologija yra labai nuosekli ir tradicinė. Be jos retai įsivaizduojama vakarietiška partinė sistema. Tai – krikdemiška ideologija. Jos esmė: socialinis konservatyvumas (šeima, kalba, gyvybė, tautiškumas) ir socialinis teisingumas (didelis valstybės kišimasis į ekonomiką). Paradoksas ir apsileidimas, kad krikščioniškosios demokratijos vietą šalyje užimti tenka pagoniškosios kultūros puoselėjimu išgarsėjusiam politikui. Tačiau yra būtent taip.
Kiekvienam su politine sociologija bent kiek susipažinusiam žmogui seniai aišku, kad Lietuvoje šioje politinio spektro vietoje seniai egzistuoja vakuumas. Neabejotinai didžiausia dalis Lietuvos piliečių yra socialiai konservatyvūs ir nori didesnio gerovės perskirstymo. Jis ir objektyviai būtinas, nes Lietuva, sėkmingai panirusi į Laisvos rinkos instituto pasakas, yra tapusi didžiausios visoje ES socialinės nelygybės ir dirbančiųjų išnaudojimo (skirtumas tarp BVP 1 gyventojui ir vidutinio darbo užmokesčio) šalimi. Tiek dėl ekonominių klausimų, tiek dėl poliarizuojančio V. Landsbergio asmens bei su juo siejamo praeities vertinimo jie niekada negalėjo balsuoti ir nebalsuos už TS-LKD.”
