Žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į Kultūros ministrą Simoną Kairį, Martyno Mažvydo bibliotekos generalinę direktorę Aušrinę Žilinskienę reikalaudami nutraukti šios bibliotekos darbuotojo garsaus žurnalisto Vidmanto Valiušaičio politinį persekiojimą.
Išplatintame pranešime skelbiama, kad naujai paskirta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė A. Žilinskienė siekia skubiai pašalinti V. Valiušaitį iš darbo naikindama jo (bibliotekos Informacijos politikos ir analitikos departamento vyriausiojo tyrėjo) pareigybę.
V. Valiušaitis yra gerai žinomas aktyvus žurnalistas, XX a. kovų už laisvę Lietuvoje tyrinėtojas, nagrinėjantis dabarčiai itin aktualias istorines temas. Jis nuolat skelbia mokslinius straipsnius, skaito paskaitas ir pranešimus Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje klausimais, yra išleidęs svarbias Lietuvos istorijai knygas „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama“, „Juozas Lukša-Daumantas žmonos Nijolės prisiminimuose ir amžininkų liudijimuose“ ir kitas,- skelbiama žmogaus teisių organizacijų pranešime. Jame neabejojama, jog politinės valdančiosios daugumos (visų pirma TS-LKD frakcijos Seime) pritarimu ir iniciatyva skubama vykdyti neužbaigtus Lietuvos istorinės atminties „valymo“ darbus.
Tai rodo ne tik buvusių KGB bendradarbių įslaptinimas 75 metams, bet ir naujausi faktai: atminimo lentų Jonui Noreikai ir Kaziui Škirpai naikinimas, kova prieš partizano Juozo Krikštaponio paminklą Ukmergėje, siekis, prisidengus tariamos pertvarkos vardu, iš esmės panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro galias, suteikiant valstybinėse įstaigose dirbantiems ir jų finansuojamiems istorikams galią keisti istorinių įvykių aiškinimą.
Kreipimosi į Kultūros ministrą ir M. Mažvydo bibliotekos direktorę autoriai teigia, kad šiandien vis labiau ryškėja istorinės atminties kovų laukas, kuriame vėl atgimsta sovietinis, o dabar Kremliaus ideologų aktyviai formuojamas istorinis Lietuvos laisvės kovų vertinimas, esą Lietuvoje nebuvo jokio laisvės sukilimo ir laisvės kovų išsivadavimo judėjimo, esą mūsų šalis savanoriškai laisva valia įstojo į SSSR, o visi 1941 m. birželio sukilimo ir rezistencinio judėjimo dalyviai bei Lietuvos pokario partizanai buvo naciai ir žydšaudžiai.
Žmogaus teisių gynėjai įsitikinę, kad kompetentinga V. Valiušaičio veikla tapo kliūtimi kremliaus mūsų visuomenei primetamam istorinių įvykių vertinimui ir dėl jis to tapo nepageidaujamas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Jie primena Kultūros ministrui ir minėtos bibliotekos generalinei direktorei, kad istorinės aplinkybės nuolatos keičiasi. Jos nelaiduoja vadovaujančių pareigų nei ministrui, nei minėtai direktorei A. Žilinskienei, bet leidžia vertinti jų politinius bandymus susidoroti su sąžiningais Lietuvos laisvės kovų tyrinėtojais ir kitaminčiais.
Šiuo metu yra rengiama III knygą „Lietuva ir žmogaus teisės“ (išleistos I ir II knygos), kurioje svarbi dalis skiriama dabartiniams politikams, valdžios pareigūnams ir visuomenės veikėjams, pasižymintiems prokremliška ir antilietuviška politine bei visuomenine veikla, vertinama žmogaus teisių kontekste. Istorijos požiūriu nei ministrui, nei minėtai direktorei nėra prasminga sulaukti atitinkamo viešo įvertinimo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendime byloje Drėlingas prieš Lietuvą nustatė, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. Lietuvos gyventojai buvo naikinami turint tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografinei būklei ir Lietuvos išlikimui. Didelės lietuvių tautos grupės (partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir kitų) pasipriešinimas SSRS okupaciniam režimui turėjo esminę reikšmę saugant ir ginant lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę, ir visos lietuvių tautos išlikimą.
V. Valiušaitis neabejotinai savo veikla realizuoja istorinį teisingumą, kurį įtvirtino minėti teismų sprendimai. Jie yra skausmingi ne tik 1940 m. Lietuvą okupavusios SSRS teisių perėmėjai Rusijai, bet ir vietiniams to meto okupuotos Lietuvos kolaborantų palikuoniams, kurių yra daug šiuo metu Seimo valdančiojoje daugumoje. Pastarųjų tėvai arba artimieji, visų pirma tarnavę SSSR represinėse struktūrose, tiesiogiai dalyvavo lietuvių tautos demografinę būklę bloginusiame ir pavojų Lietuvos išlikimui kėlusiame šalies gyventojų naikinime, todėl ministrui ir direktorei siūloma ne tapatintis su jais ir susilaikyti nuo žurnalisto Valiušaičio politinio persekiojimo.
Kreipimąsi pasirašė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija (Romualdas Povilaitis), Lietuvos žmogaus teisių asociacija (Vytautas Budnikas), Piliečių gynybos paramos fondas (Stasys Kaušinis), Lietuvos kultūros kongreso garbės primininkas (Krescencijus Stoškus), Lietuvos Helsinkio grupė (Aurelija Kuzmaitė). Jis adresuotas Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungai ir šalies politinėms partijoms.
Visas kreipimosi tekstas ČIA.
