APIE POLITIKĄ IR POLITIKUS: JAUNI VILKAI BŪNA GODESNI, PLĖŠRESNI IR ŽIAURESNI UŽ JŲ NUVARYTUS NUO GROBIO SENUOSIUS VILKUS (I dalis)

Šiuo metu visuomenei peršamas įspūdis, kad šalies valdyti nebėra kam, išskyrus esamas sistemines politines partijas. Tokią mintį nuolat bruka sisteminė žiniasklaida, kurios vertinimu, opozicinės politinės jėgos yra marginalios, susiskaldžiusios, nesugebančios susivienyti visuomenės bendriems tikslams.

Kita vertus, panašu, kad lietuvių tauta iš tikrųjų prarado savo kūrybines galias – žmonių nusivylimas, netikėjimas ateitimi, tarpusavio rietenos, susipriešinimas pasiekė neregėtą mastą ir tarsi tapo mūsų nacionaline savastimi. Ar masiškai emigruojantys lietuviai tikrai nebemato perspektyvos gyventi ir kurti čia, būti tauta su savarankiška savo valstybe? Apie tai „Pozicijos“ portalo redakcija kalbasi su mokslininkais – istoriku ir filosofu, humanitarinių mokslų daktaru Kęstučiu Dubniku ir humanitarinių mokslų daktaru Laisvūnu Šopausku.

Abu esate Nacionalinio susivienijimo (NS) nariai. Visuomenei nelengva suprasti, kodėl prasidėjus karui Ukrainoje ir iškilusio pavojaus akivaizdoje valdžia puola rūpintis ne valstybės saugumu ir piliečių konsolidavimu, o visuomenės pjudymu ir žmonių seksualizavimo reikalais – valdžia prioritetais ėmė skelbti sekso reguliavimą įstatymu, tos pačios lyties asmenų partnerystę, narkotikų legalizavimą, lietuvių kalbos raidyno papildymą raidėmis su diakritiniais ženklais, itin jautrių asmens duomenų kaupimą ir dar velniai žino ką. Regis, visa tai, kas vyksta, prieštarauja sveikam protui, nacionaliniams interesams ir netgi mūsų fiziniam saugumui. Bet visi ramūs ir tyli. Ypač mūsų inteligentija. Anot atlikėjo R. Dambrausko, šalis tikrai kažkuo primena savimi patenkintų idiotų visuomenę.

K. Dubnikas. Situacija pavojinga. Daugelį slegia alsuojančio karo nuojauta, kurią periodiškai pakursto šalies valdžia. Bet žmonių priešiškumas ir visuomenės susiskaldymas nėra savaiminis. Tuo labai yra suinteresuotos Lietuvai priešiškos jėgos, kartu ir vietinė valdžia, kuriai nėra paranku turėti tikrą opoziciją.

Mums nepavyksta gyventi santarvėje dar ir dėl to, kad pastangos susitarti yra kryptingai atakuojamos – tam skiriami dideli finansiniai ištekliai bei specialios priemonės Savo nešvarų darbą dažnai atlieka ir sisteminė žiniasklaida, aptarnaujanti siauras politines grupuotes. Nacionalinis transliuotojas skleidžia melą, kad valdžią kritikuojantys, net į mitingus dėl elektros kainų, valstybinio energetikos sektoriaus žlugdymo susirenkantys žmonės ir tie yra antisocialūs, antivalstybiniai elementai ar net V. Putino rėmėjai. Juk tarsi turėtų būti aišku, kad: visuomeninio transliuotojo misija yra „ugdyti toleranciją, stiprinti visuomenės moralę“, vadovautis „objektyvumo ir nešališkumo principais“, tačiau…

L. Šopauskas. Atkreipiu dėmesį, kad šiandien tarptautinės organizacijos atlieka tyrimą dėl piktnaudžiavimų suvaldant Covid pandemiją. Aiškėja, jog nepatikrintoms vakcinoms, pandemijos propagandai ir jos suvaldymui buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Šių pinigų gviešėsi ir mūsų sisteminė žiniasklaida, įskaitant LRT, dėl to rekordiškai nusmuko pasitikėjimas jais.

Tiesa, kad ,,antivakserių“ gretose buvo ir abejotinos reputacijos veikėjų bei skandalistų. Tačiau pilietiška ir įsipareigojusi tautai ir valstybei žiniasklaida neturėjo teisės elgtis niekšiškai ir tildyti racionalios, blaivios ir dalykiškos valdžios priimtų sprendimų kritikos, o labiausiai – šmeižti ir demonizuoti kritikų urmu apšaukiant juos Lietuvos priešais ir Kremliaus agentais.

Mus pokalbiui paskatino ir spalio 18 d. portale alkas.lt paskelbta politologo M. Kundroto straipsnis pavadinimu „V. Radžvilas – geriausia, ką turime?“ Tai buvo atsakas į NS lyderio V. Radžvilo straipsnį „Tikrasis ,,sistemiškai nesisteminės opozicijos“ veidas“, kuriame, anot politologo, V. Radžvilas be pagrindo ir be argumentų užsipuolė Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) vedlį Petrą Gražulį, kuris, priešingai, negu Nacionalinis susivienijimas (NS), kviečia vienytis nesisteminę opoziciją artėjančiuose savivaldos ir Seimo rinkimuose. Politologas NS narius vadina „radžvilistais“, kuriems nerūpi visuomenė konsolidavimo reikalai. Ką į tai atsakytumėte?

K. Dubnikas. Politikoje skambūs žodžiai vienybė, patriotizmas, susitelkimas savaime nieko nereiškia. Jų tikslai būna įvairūs. Tokių žodžių ypač pagausėja prieš kiekvienus rinkimus. Nedera per daug smerkti ir P. Gražulio, nors jo kaltė nemenka. Didžiausią bėdą žmonėms užtraukė to meto S. Skvernelio vyriausybė, pradėjusi abejotiną elektros tiekimo ,,reformą“. Būtent S. Skvernelis perdavė visuomeninio elektros tiekėjo vairą į privataus verslo rankas. Tad elektros kainų pasiutpolkę derėtų sieti su šiuo politiniu veikėju, nes jam leidus privatūs verslo subjektai sugebėjo tapti visuomeninio elektros tiekėjo „Ignitis“ valdybos nariais.

Privatus verslas, kaip žinote, negali būti suinteresuotas mažinti pajamas, kurių dydis yra proporcingas augančioms elektros kainoms. P. Gražulis pateikė įstatymo projektą išpirkti „Igničio“ akcijas iš smulkiųjų akcininkų. Tuo galėjo bent sušvelninti S. Skvernelio politinės avantiūros sukeltus padarinius. Išpirkus akcijas iš smulkiųjų akcininkų būtų sugražinta tikroji visuomeninio elektros tiekėjo paskirtis – tarnauti visuomenei. Tokį visuomeninį elektros tiekėją šiandien turi Estija. Taigi idėja buvo gera. Bet projektą pateikęs P. Gražulis net nesiteikė ateiti į Seimo komiteto posėdį, kai jis buvo svarstomas. Dėl jo kaltės Lietuvoje visuomeninio elektros tiekėjo nebeliko – šitaip elektros prekiautojai virtuoziškai sužaidė įstatymo projekto svarstymo procedūromis, ir, P. Gražulio padedami, sužlugdė idėją nacionalizuoti „Ignitį“ dar pačioje užuomazgoje.

Iš tikrųjų yra du šios problemos aspektai. Pirmasis – P. Gražulio veiksmai. Tačiau savo straipsnyje M. Kundrotas kaltina V. Radžvilą ,,apšmeižus“ Centro partiją, kad ši remia genderizmą ir imigraciją. Ar autorius pamiršo, kad rinkimuose į Europos parlamentą pirmasis partijos sąraše buvo Antanas Guoga, nusipirkęs tą vietą už pinigus? Karštas liberalas globalistas, besąlygiškai pritariantis genderizmui ir multikultūrizmui, kuris, E. Masiuliui įkliuvus su kyšiu, net mėgino tapti LS pirmininku. Nedaug trūko, kad jis EP būtų užėmęs A. Maldeikienės laimėtą vietą. Tai reiškia, kad centristai realiai delegavo į EP nieko bendro su jų deklaruojamomis nuostatomis neturėjusį politiką. Kas tai, jeigu ne praktinis ir realiausias, koks tik galimas, genderizmo ir imigracijos palaikymas?

Ko vertos centristų deklaruojamos pažiūros, jeigu jos nepatvirtinamos darbais ir, tiesiai sakant, išduodamos ir parduodamos pirma pasitaikiusia proga? Kyla ir kitas klausimas: ar pačiam M. Kundrotui tokia praraja tarp žodžių ir darbų atrodo natūrali ir nekelia jokio moralinio diskomforto? O tai savaime liudija jo nuostatą, kad principai politikoje nėra reikalingi ir jais nebūtina vadovautis.

L. Šopauskas. Pridurčiau, kad naivu tikėtis, jog šito vadinamosios opozicijos dvilypumo nepastebi piliečiai. Jie tai suvokia kaip veidmainystę. Ar tai nėra viena iš priežasčių, kodėl vadinamoji ,,nesisteminė” opozicija neturi rinkėjų pasitikėjimo ir nėra plačiau remiama? Suprantama, tai retoriniai klausimai. Viena galvoti, antra sakyti ir trečia daryti – toks susitrejinimas ir veidmainiavimas, deja, būdingas ne tik ciniškiausiems sisteminiams politikams.

Panašu, kad Centro partijoje niekam nekilo klausimas, ar toks veidmainiavimas yra garbingas ir pateisinamas. Klausiantiems, kodėl NS neskuba su niekuo vienytis, pirmoji priežastis turėtų būti aiški: patinka kam nors ar ne, bet NS tokia situacija, kai į rinkiminį sąrašą būtų pakviestas visiškai kitokių ir radikaliai priešingų pažiūrų, idėjiškai absoliučiai svetimas žmogus, paprasčiausiai negalima ir net neįsivaizduojama.

Suprantama, kad beprasmiška kalbėti apie vienijimąsi su partneriais, kuriems principai yra tik tušti žodžiai, skirti populistiškai vilioti rinkėjus ir kurie yra pasiruošę bet kada apgauti ir išduoti. Vadinamosios opozicijos gretose tvyrantis visuotinis nepasitikėjimas didžiąją dalimi yra sąlygotas paniekos principams ir parsidavėliškumo, kurie yra tapę kasdienio bendravimo ir politinės veiklos norma.

Kodėl nemanote, jog tai atsitiktinumas, kad posėdyje P. Gražulis negalėjo dalyvauti dėl objektyvios priežasties?

K. Dubnikas. Norėčiau klysti, deja, tai ne pirmas atvejis. Minėtame straipsnyje „Tikrasis ,,sistemiškai nesisteminės opozicijos“ veidas“ V. Radžvilas rašė, kaip šis tautininkų centristų lyderis ,,atsitiktinai“ pavėlavo ir į lemtingą balsavimą dėl šeimos sampratos – Seimo sprendimui priimti pritrūko tik vieno balso. ( ) Ir tai buvo P. Gražulio balsas. Analogiškai balsuojant dėl rinkimų kartelės nuleidimo buvusiam parlamentarui R. Dagiui lemiamą akimirką ,,atsitiktinai nesuveikė“ balsavimo kortelė. Šie sisteminiai „opozicionieriai“ mano, kad niekas nesupranta jų procedūrinių žaidimų, kuriais mėgina užmaskuoti slaptus partinių sistemininkų susitarimus dėl mainų valdžia, įtaka, pinigais ir postais.

L. Šopauskas. Ar kada nors vadinamoji opozicija elgėsi kitaip? Panašiai Seime TS-LKD partijos frakcijos krikščioniškasis sparnas imituoja pasipriešinimą kolegų stumiamiems įstatymų projektams, kurie prieštarauja krikščioniškajai moralei ir šalies valstybingumui. Turiu galvoje Partnerystės įstatymą, lietuvių kalbos abėcėlės papildymą Q, W ir X raidėmis bei kt.

Girdėjau, Konstituciniame teisme laukia siūlymas įteisinti dar 150 raidžių su diakritiniais ženklais. Galima neabejoti, jog netrukus vėl kils viešos politinės rietenos, o tariamieji patriotai krikščionys TS-LKD frakcijoje ims gėdinti kolegas, imituodami nepakeičiamus lietuvių kultūros ir Lietuvos valstybingumo gelbėtojus bei užtarėjus. O juk šie ,,patriotai krikščionys“ anksčiau ar vėliau gali būti pavadinti pavojingiausiais – nes klastingiausiais – Lietuvos griovėjais. G. Landsbergis ir jo parankiniai yra sąžiningesni ta prasme, kad bent jau veikia atvirai ir vadovaudamiesi savo neomarksistiniais įsitikinimais. Jie nuosekliai ir nesidangstydami jokia patriotine ir krikščioniška frazeologija įgyvendina leftistinę sorosinę politiką. Tuo tarpu tokie frakcijos nariai kaip A. Ažubalis ir V. Rakutis smarkiai primena prolietuviškesnius okupacijos laikotarpio LKP narius. Tačiau ir skiriasi nuo jų esminiu atžvilgiu: pasipriešinti kolaborantinės partijos politikai buvo sunku ir gana pavojinga, nes buvo galima sulaukti ir rimtų represijų. Tačiau minėtiems ir kitiems TS-LKD ,,krikščionims“ nieko panašaus negresia, jų net negalima pašalinti iš Seimo. Tai jau konformizmas, kurio vienintelis pagrindas yra baimė prarasti vietą Lietuvą naikinančios partijos rinkimų sąraše ir palyginti šiltą bei sočią Seimo nario kėdę

O ką rimtesnio būdami mažumoje jie gali padaryti?

K. Dubnikas. Labai daug. Pirmiausia, nedalyvauti suokalbyje prieš Tautą ir valstybę, nustoti naikinti jos suvereniteto likučius. Baudžiamojoje teisėje susivienijimo narių ilgalaikiai tarpusavio ryšiai, tam tikrų vaidmenų ar užduočių turėjimas siekiant maksimalių bendros nusikalstamos veiklos rezultatų vadinamas bendrininkavimu. Čia kalbame ne apie baudžiamąjį procesą, o apie veikimą prieš lietuvių tautos ir valstybės interesus – prigimtinę šeimą, konstitucinę vaikų teisę turėti tėvus ir tėvų teisę auklėti juos pagal savo įsitikinimus, visuomenės moralę bei kitas vertybes, kurios paminamos, laužant konstitucines nuostatas.

Krikščioniškojo sparno nariai turėtų nedalyvauti politiniame sambūryje, kuris vadinamas frakcija ir viešai įspėti kolegas, kad balsuojant už panašius įstatymų projektus, jie paprasčiausiai išstos iš partijos. To pakaktų, kad tariami konservatoriai (iš tikrųjų leftistai neoliberalai) nebesvarstytų nei Stambulo konvencijos, nei reikalautų papildyti lietuvių kalbos žodyną raidėmis su diakritiniais ženklais. Tačiau šie tariami krikščionys to nedarys, kol jų rinkėjai leisis vedžiojami už nosies.

Politiniame turguje žmonės turi pradėti pagaliau vertinti ne turgaus dalyvių retoriką ir retorinius fokusus, o jų realiai daromus darbus ir stebėti, kaip išrinkti atstovai elgiasi balsuodami valstybei ir tautai gyvybiškai svarbiais klausimais. Šių politikų atsakomybė už dalyvavimą naikinant tautą ir valstybę jau dabar atrodo ypač didelė todėl, kad jie realiai galėtų nutraukti šį naikinimą. Juk valdančioji koalicija, pašalinus iš TS-LKD M. Majauską, jau dabar faktiškai neturi net formalios daugumos. Taigi užtektų keliams ar net porai frakcijos narių pasakyti, kad jeigu bus toliau priiminėjami žalingi įstatymai, jie paprasčiausiai pasitrauks iš frakcijos ar net partijos. Jeigu neišdrįs šitaip pasielgti, kas žino – gali atsidurti pagrindinių Lietuvos išdavikų ir kenkėjų sąrašo viršuje. Nors kalbomis tokie veikėjai tarsi patriotiški, tačiau objektyviai jų veikla yra antivalstybinė.

M. Kundrotas teigia, kad NS vengia su bet kuo vienytis ir netgi trukdo kitiems tai daryti, nes kiti „viską sugadina“, o vienybę NS supranta vienareikšmiai – kiti turi pasitraukti ir užleisti jam kelią. Ką į tai atsakytumėte?

K. Dubnikas. Nesureikšminčiau politologo nuomonės, kuri labai jau panaši į sisteminių propagandininkų poziciją. Neaišku, kaip NS partija daugiau kaip 30 nepriklausomybės metų galėjo trukdyti vienytis opozicijai, jei NS įkurta mažiau nei prieš trejus metus. Tiesą sakant, tikros opozicijos nebuvimas ir leido valdantiesiems 30 metų plėšti valstybę, vogti milijonines biudžeto sumas. Atkreipiu dėmesį, kad žlugus Sąjūdžiui, visos valdžios nuosekliai griovė atkurtą Lietuvos valstybę.

Atviras jos demontažas prasidėjo paskelbus „Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ – Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo programą. Tokios susinaikinimo strategijos neturi nė viena Europos Sąjungos valstybė! Vos įsikūrusi NS ėmė reikalauti šią strategiją atšaukti. Tariamos opozicijos balso šiuo klausimu, deja, negirdėjome. Apskritai norint rimtai ir dalykiškai svarstyti opozicijos vienijimosi klausimus būtina suprasti ir pripažinti, kad asmeninės ambicijos toli gražu nėra vienintelis ir juo labiau svarbiausias trukdantis susitelkti veiksnys. Kur kas reikšmingesni yra už išoriškai panašių žodžių slypintys objektyvūs ir gelminiai vadinamųjų opozicinių jėgų ir darinių pažiūrų, interesų, veikimo būdų, o galiausiai ir tikslų skirtumai. Apie juos kaip tik laikas kalbėti iš esmės ir išsamiai. Jokios vieningos opozicijos stovyklos nėra ir iš principo negali būti.

Ji per daug silpna – nėra asmenybių, pajėgiančių suburti patriotines jėgas į stiprų politinį branduolį, galintį pasipriešinti vykdomam valstybės ardymui.

L. Šopauskas. Ne tai svarbiausia. Susivienyti trukdo ne NS ar kitos partijos, o tariamų opozicionierių siauri asmeninai interesai, jų žinomumo, reitingų ir valstybinės karjeros siekiai. Negi NS kam nors trukdė pasipriešinti žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir Amerikos žydų komiteto atstovo Endriu Beikerio (Andrew Baker) šmeižtui, kai Seimui paskelbus 2021-uosius partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais, šiedu užsipuolė Lietuvos aktyvistų frontą, esą šis persekiojo ir žudė Lietuvos žydus? Ar bent teko girdėti kokį vienytojų ir opozicijos pasipiktinimą ar nepasitenkinimą šiais bjauriais istorijos klastojimo faktais?

Prisiminkime ir kitus atvejus. Ar ilgai vadinamieji opozicionieriai protestavo dėl R. Šimašius rengiamo smėlio pliažo kankinių kraujų nulaistytoje Lukiškių aikštėje? Opozicija gyvena, tarsi nebūtų girdėjusi apie mūsų laisvės kovų istorijos klastojimus, griaunamus pokario partizanų paminklus ir plėšomas Lietuvos didvyrių atminimo lentas. Nemanau, kad jie naivūs ir nenutuokia, jog šį istorinį karą prie mūsų savarankišką valstybę kariauja Maskva, kuri pakalikų Vakaruose ir vietinių naudingų idiotų rankomis nuosekliai įgyvendina Lietuvos ,,denacifikacijos“ programą, kad išaušus lemtingai dienai susigražintų mus į savo glėbį.

Apie tai visu rimtumu tikriausiai niekas nemąsto.

K. Dubnikas. Daugybę metų Kremlius skleidžia melą apie 1941 m. birželio sukilimo dalyvius ir to meto sudarytą Laikinąją vyriausybę. Rusai teigia esą Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Bet yra priešingai. Lietuva buvo okupuota. Birželio sukilimu prasidėjus komunistinės SSRS ir nacionalsocialistinės Vokietijos karui lietuviai didvyriškai mėgino atkurti Lietuvos valstybingumą. Dauguma jų buvo sovietų sunaikinti.

Kremlius tvirtina, jog šie sukilėliai buvo hitlerinės Vokietijos vadovaujami pronacistiniai elementai, kurie Lietuvoje įvykdė masinę ginkluotą diversija prieš SSRS ginkluotąsias pajėgas. Skelbia, jog ši nacių išvaikyta Laikinoji vyriausybė buvo paklusnūs nacistinės Vokietijos kolaborantai ir parankiniai. Siekia tarptautiniu mastu diskredituoti Birželio sukilimą, kad Laikinoji vyriausybė ir sukilėliai būtų negrįžtamai išbraukti iš Lietuvos laisvės kovų istorijos, kad būtų vertinami ne kaip kovotojai už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, bet kaip atminimo ir pagarbos neverti savo tautos ir valstybės išdavikai. O ką apie tai mano vadinamoji opozicija ir vienytojai?

L. Šopauskas. Kremlius elgiasi nuosekliai. Jis teigia, jog netgi Lietuvos Sąjūdis buvo SSRS demokratizavimo sąlygomis atgimęs fašistinis ir nacistinis antisovietinis judėjimas. Tad kuo opozicija labiau tiki – Kremliumi ar mūsų istorijos tyrinėtojais, kurių, beje, nedidelė dalis, praradę savigarbą, už projektinius pinigus taip pat pučia į Kremliaus dūdą?

Gal daugelis į tai nesigilina ir neįžvelgia gelminių svetimos valstybės įtakos procesų.

K. Dubnikas. O dėl ko tuomet turėtume tartis? Juk vienytojai ir opozicija žino apie rusų vykdomą Ukrainos „denacifikaciją“ ir „deukranizaciją“. Jei ne, patarčiau perskaityti straipsnį „Ką Rusija turėtų padaryti Ukrainai“ portale RIA „Novosti“ (naujienos), kuris reprezentuoja Rusijos politinę doktriną. Jame nurodoma, kad „gyventojų masės denacifikacija yra perauklėjimas, kurio pasiekiama <…> represijomis <…> griežta cenzūra <…> būtinai ir kultūros bei švietimo sferose <…>.Pavadinimas „Ukraina“ negali būti išsaugotas<…> valdžios viršūnė turi būti likviduota <…>.

Visi žino apie civilių gyventojų žudynes Bučoje, Irpinėje, Charkove ir kitose vietose su masinėmis sunaikintų civilių žmonių kapavietėmis. Kremlius ukrainiečių „Azov“ būrio ir kitus kovotojus už Ukrainos laisvę, kaip ir pokario Lietuvos partizanus, ar Birželio sukilimo ir rezistencinio judėjimo dalyvius, vadina naciais. Ar opozicijai ir vienytojams šie panašumai tarp Lietuvos ir Ukrainos nekliūva?

Tai yra kur kas didesnės problemos iliustracija. Dar viena kliūtis vienytis – visiškai skirtingas opoziciniais besivadinančių darinių požiūris ne tik į Laisvės kovų istoriją. Už šio požiūrio slypi ir visiškai skirtingas santykis su pačia Lietuvos valstybe. Apie tai irgi jau pats laikas kalbėti be nutylėjimų.

L. Šopauskas. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad valdantieji ir juos aptarnaujanti žiniasklaida lengva ranka klijuoja ,,vatnikų“ etiketes visiems politiniams oponentams ir kritikams. Tad ne be pagrindo skundžiamasi, kad šitaip priešinama visuomenė, ir dar tokiu pavojingu – siaučiančio karo ir valstybę apimančios sisteminės krizės metu.

,,Vatniko“ etiketė savaime laikoma žeminančia ir šmeižikiška. Tačiau tai kur kas sudėtingesnis klausimas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tiesa, kad daugeliu atveju kaltinimas ,,vatnininkyste“ būna išlaužtas iš piršto. Tačiau anaiptol ne visada. Užtenka net paviršutiniško žvilgsnio į opozicinę žiniasklaidą ir kitus informavimo šaltinius, kad taptų akivaizdu: Lietuvoje yra dešimtys ar net šimtas ir daugiau tūkstančių ,,vatnikų“, neslepiančių priešiškumo valstybei ir atvirai simpatizuojančių V. Putinui bei teisinančių jo pradėtą karą.

Nuo tos paramos neatgraso net šiurpūs rusų kariaunos daromi nusikaltimai. Neigti, kad tokių ,,vatnikų“ Lietuvoje apstu, yra nedora, kvaila ir galiausiai pavojinga. Juk dar toli gražu nėra užgijusios sovietinės okupacijos žaizdos. Didelė visuomenės dalis žino ir nepamiršo, kad tarpukariu buvo ne tik patriotiški A. Smetonos kritikai, bet ir jo aklai nekentę komunistuojantys ir laukę progos ,,atsiskaityti su engėjais kraujasiurbiais“ SSRS simpatikai. Tokie 1940 m. džiūgaudami pasitiko okupantus. Daugelis jų netrukus lydėjo savo kaimynus ir pažįstamus į tremtinių ešelonus, įsirašę į stribų gaujas naikino ,,liaudies priešus“, o vėliau keturis dešimtmečius buvo idėjiški ,,šviesios komunistinės ateities“ statytojai.

Tad neapsimetinėkime naiviais. Platieji visuomenės sluoksniai puikiai supranta ar bent nujaučia, kad V. Putino ordoms įsiveržus į mūsų kraštą, tarp tų lyg ir ne ypač pavojingų, nors atgrasių, ,,vatnikų“ atsiras ir tokių, kurie su lietuviais darys tą patį, ką Ukrainos išdavikai ir kolaborantai išdarinėjo su patriotiškais ukrainiečiais.Dar vienų Rainių Lietuvai nereikia.

Absoliutus lojalumas Lietuvos valstybei yra besąlygiška ir nepajudinama NS nuostata, kuri nepalieka jokios galimybės daryti kompromisus ir sąjungas ne tik su akivaizdžiai nelojaliais, bet ir svyruojančiais ar ,,drungnais“ šiuo klausimu dariniais. Viešojoje erdvėje prieinama informacija suteikia pagrindą manyti, kad beveik visuose dariniuose taikstomasi su antivalstybinėmis nuostatomis arba ,,vatnikiškas“ gaivalas yra gausus ir įtakingas. Beje, dėl tos priežasties nebuvo įmanomas NS bendradarbiavimas su Šeimų sąjūdžiu.

Būtų neteisinga ir nesąžininga teigti, kad visi ŠS dalyviai ir rėmėjai yra ,,rusų pasaulio“ mylėtojai ir trokšta Ukrainos pralaimėjimo. Tačiau faktas yra tai, kad ŠS mitinguose aktyviai reiškėsi ir asmenys, priešiški lietuvių tautos Laisvės kovoms ir besilaikantys okupacijos laikotarpiu primesto XX a. istorijos aiškinimo. Pačioje ŠS vadovybėje taip pat yra asmenų, kurie nereiškia palankumo Rusijai taip atvirai, kaip tai daro K. Juraičio tipo ,,visuomenininkai“, bet subtiliau ir labiau užmaskuotai jų skleidžiama antiukrainietiška propaganda lengvai atpažįstama. NS tokia pozicija niekada nebus priimtina.

Argi patriotiniai judėjimai, kurie nesidomi Lietuvos istorijos reikalais, negali būti naudingi bendram tikslui?

K. Dubnikas. Kokiam? Štai estai susitarė, kad estų valstybė, kalba ir kultūra bus išsaugota amžiams. Jie tokį tikslą įtvirtino Konstitucijoje. O mūsų kokie tikslai? Skaudu ir gėda, kad praradę bet kokią nacionalinę savigarbą, leidžiame tyčiotis iš valstybės simbolių, jos istorinės praeities, laisvės kovų didvyrių Jono Noreikos, Kazio Škirpos ir kitų 1941 m. Birželio Sukilimo dalyvių. Iš kur tas vergiškas nuolankumas patyčioms iš mūsų tautos ir jos laisvės kovų istorijos? Juk Europos žmogaus teisių teismas prieš keletą metų pripažino sovietų okupantų vykdytą Lietuvos partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu. Ar to nepakanka atsitiesti Tautai ir kiekvienam iš mūsų?

Deja. Neteko girdėti, kad vienytojai būtų gynę šalies istoriją, reikalavę atnaujinti kardinolo S. Tamkevičiaus, vyskupo J. Kaunecko, sesers N. Sadūnaitės, kunigo R. Grigo bei kitų rezistentų persekiojimo bylas. Opozicija neparėmė NS, kai šis reikalavo liautis juodinti mūsų tautos didvyrius ir išslaptinti bendradarbiavusiųjų su KGB pavardes, pašalinti šiuos asmenis iš teismų bei teisėtvarkos institucijų, gražinti į mokyklas karinį-patriotinį mokinių ugdymą. Jeigu tai nėra reikšmingi dalykai, būtų įdomu žinoti, dėl ko dera vienytis. Šitaip yra išryškėjusi dar viena takoskyra. Ji tikrai nepadeda vienytis. Galima kelti principinį klausimą: ar judėjimai, kuriems nerūpi istorijos ir Laisvės kovų atminties reikalai iš tiesų laikytini patriotiniais?

Politiškai brandžios ir sąmoningos tautos suvokia save kaip per šimtmečius bendros istorijos formuotas ir sutelktas bendrijas, kurios ateina iš amžių glūdumos ir žengia į ateitį. Tokia savivoka – tautinio, socialinio solidarumo ir galiausiai kolektyvinės politinės valios pagrindas, Sovietmečiu pamiršusieji savo kultūrines ir istorines šaknis žmonės buvo vadinami mankurtais. Kokiu būdu ir kokia prasme mankurtų sambūriai gali būti patriotiniais judėjimais? Kas juos vienija ir kaip jie gali telkti ir vesti paskui save kitus?

Šie klausimai NS yra svarstomi. O juos svarstant su liūdesiu tenka daryti išvadą, kad dauguma opozicinių darinių vis dėlto yra vadintini tik apolitinį ir nepasitenkinimą savo ekonomine ir turtine padėtimi reiškiančiais socialinio protesto judėjimais, kurie neretai kelia aktualias, bet iš esmės vienadienes ekonomines ir socialines problemas. Deja, jiems visiškai nerūpi pamatiniai lietuvių tautos išlikimo ir valstybės išsaugojimo klausimai.

(Bus tęsinys)