Praeitas mano įrašas buvo apie tai, ko siekiama gujant mokytojus iš mokyklų. Po to įrašo susilaukiau ne vienos mokytojos padėkos.
Ir štai – nepraėjus nė mėnesiui Lietuvos visuomenė gali pati įsitikinti, kaip atrodo kasdienė mokytojo duona.
Aš negaliu sakyti, kad mane nustebino įrašo turinys, nes jau kuris laikas iš įvairiausių mokytojų girdžiu, kad jie… bijo eiti į pamokas. Natūraliai. Mokytojai bijo mokinių. Mokinių tėvų. Mokyklos vadovybės. Visko, ko tik įmanoma bijoti.
Jų pirminis tikslas yra išgyventi dieną neaprėktiems, neapspjaudytiems, neapstumdytiems ir neišjuoktiems – dažniausiai taip, deja, nepavyksta.
Ir netgi po šio įrašo spauda puolė raminti, kad mergaitė serganti rimta psichikos liga. Bet… Kuo serga kiti vaikai klasėje? Kuo serga tie, kurie skandavo „šliūcha„, kėlė kojas ant stalo, juokėsi ir pan.?
Ar mes tikrai manome, kad tol, kol mokytojui fiziškai neduodama į galvą, viskas yra gerai?
Kodėl auga karta, kuri nepasižymi atjauta, padorumu, elementaria… kultūra?
Greičiausiai todėl, kad vaikai yra atspindys to, ką mato visuomenėje – nei daugiau, nei mažiau.
Jie nepasižymi jokiomis stebuklingomis prigimtinėmis savybėmis, leidžiančiomis intuityviai skirti, kas yra gerai, kas blogai, kaip reikia daryti.
Suaugusiojo ir vaiko santykis daugelį amžių buvo kaip meistro ir mokinio. Ir meistru buvo būtent suaugusysis. Tas, kuris turi žinių, ir gali jas perduoti.
XX a. pabaigoje ir ypač XXI a. pradžioje šis santykis apverstas aukštyn kojomis – vis dažniau apie vaiką imama kalbėti kaip apie meistrą, o apie tėvus, auklėtojus, mokytojus kaip apie… mokinį.
Ko gi gali išmokyti tas, kuris pats nieko nemoka? Teisingai – nieko.
Tačiau ideologija, verčianti suaugusiuosius infantiliais, yra naudinga dabartinei politikai. Politikams, verslo atstovams lengviausia manipuliuoti tokiais žmonėmis, kurie jaučiasi kvailesni už penktoką (ką ten penktoką – darželinuką). Kurie neturi valios ir galimybių patys auklėti savo vaikus, įdiegti jiems kažkokią pažiūrų sistemą.
Tuo tarpu vaikai, auginami infantilų, taip pat neturi galimybių užaugti padoriomis asmenybėmis – jie nemato pavyzdžio.
Ir štai tokie vaikai eina į mokyklas. Spjaudo į mokytojus. Kitus mokinius. Smurtauja. Svaiginasi. Girti kalba priešais TV kameras.
O tuo metu atbukintas suaugusiųjų choras gieda, kaip jie pakeis pasaulį. Kaip kvailių auginami vaikai nuveiks kažką protingo.
Tuo tarpu iš tikrųjų jaunoji karta auga žvėrimis – be meilės, moralės ir autoritetų, be jokių orientyrų ir objektyvios tikrovės.
Šeima kaip tokia naikinama. Žmogaus lytinė, socialinė tapatybė naikinama. Ištikimybė idealams… Apie tai niekas jau ir nebekalba, nes svarbu gerai uždirbti.
Karta, kuri lanko darželius, greičiausiai nebežinos, kuo skiriasi berniukas nuo mergaitės ir mama nuo tėčio. Ši karta auginama fikcija, kad pasaulyje nėra nieko objektyvaus – net lytis gali keistis kas dieną.
Taigi, kokias atramas, kokias tiesas, kokį tikėjimą turi auganti karta?
Deja, vienintelis jų tikėjimas yra pinigai. Pinigai, dėl kurių jie vergaus bet kam, kas tik jų pasiūlys.
Dėl ko jie praras šeimas, artimuosius, laisvalaikį, sveikatą ir net… Protą. Jei tik bus jo lygyję.
Nes pasaulio koncepcija negali būti orientuota į perkamąją galią. Visuomenės negali vienyti noras kuo daugiau uždirbti.
Dalykai, kurie vienija visuomenę, kurie suteikia stuburą ir padeda siekti idealų, yra fundamentalūs ir pinigais nevertinami. Tai – padorumas, meilė, atjauta, idėjos, protas.
Žmogaus gyvenimas normaliai turi suktis apie tai, ką jis veikia ir ko iš to tikisi, o ne apie tai, kiek uždirba ir kam tai ketina išleisti.
Socialinę bendruomenę, tą pačią šeimą, kuri savo esme yra minimaliausia socialinė bendruomenė, apjungia bendri interesai ir vizijos. Vieninteliu priimtinu interesu tapus finansinei gerovei, socialinės bendruomenės ryšiai eižėja, nes kiti žmonės ne padeda, o dažniausiai trukdo uždirbti – jie atima laiką, santykiai reikalauja pastangų. Pastangų, kurias būtų galima skirti tam, kad uždirbti pinigų.
Nykstant meilei ir prieraišumui, auga karta, kuri savo nesaugumą bei neapibrėžtumą išreiškia agresija. Tokia, kokią matėme įraše. Tokia, kokią dauguma mokytojų mato kasdien.
Ir, kada jei ne dabar, mes atsimerksime ir pripažinsime, kad… nesveika visuomenė sveikų vaikų užauginti negali?
Vaikai nėra sprendimas. Ir niekados nebus. Vaikai yra tąsa, kuri tęsia tai, kas buvo iki jų.
Matydami netinkamą vaikų elgesį, turime ieškoti priežasčių suaugusiuose. Matydami tinkamą – taip pat.
Vera, ar jus blaivi raset savo komentara? Panasu, kad tai mintys kazkokio prisigerusio apsirukiusio zmogelio….
Vaikus i debilinima vedė ir veda mokykla.Dabar mes tik matome ilgamečius mokyklų vaisius debilinimo maratone
Vaikai visi gimsta, švariomis sielomis ir su gerumu žiūri į aplinką. Bet juos pakeičia: parašysiu paeiliui. 1blogis. Tėvai, jie grūste įgrūda vaikui sociumo primta pasaulio pažinimą. 2 blogis, darželis.Jame vaikui įrodoma , jog sociumo pasaulio pažinimas yra teisingas, o visa kita nesamonės. 3.blogis. Mokykla. Ji užzombina vaiką ir jis patiki sociumui skirta iliuzija, ir tampa sociumo dalimi. O kas yra spciumas. Tai biologinių įrankių banda, kuri tūri savo inventoriaus numerį, kuris kiekvieno iš mūsų pase yrašytas kaip asmens kodas. Tad štai kas yra žmogus. Įrankis tūrintis inventoriaus numerį. Paskaita baigta. Kas nesuprato ką parašiau, yra visiškai sužlugdytas ir visiškai pavergtas.
Ričardai, o kur tada yra gėris?… pagal tavo komentarus geriausia iš vis negimdyti, tai tada tos nesuteptos sielos ir išliks švarios ir nekaltos… nes jų nebus… Kaip lengva yra kritikuoti… ir kitus kaltinti… pasakyk sprendimą?
Kristinute, prisimink paskutinių garsių nusikaltimų vykdytojų amžių. Jie visi išaugo prie ,,vaikų teisių” gynimo isterijos. Mei 20-metės mergos savo vaikus į šulinius mėto … Išauklėti vien tik teisėmis, jie nejaučia pareigos net savo pačių vaikams
Eirimas
nesąmonė
Idomu kas bus po 10 metu
Įdomu, kas bus po 10 metu
Taip.Tai tikra tiesa.Susimąstykime, darykime išvadas, kokius vaikus norime užauginti.
Vaikai visi gimsta, švariomis sielomis ir su gerumu žiūri į aplinką. Bet juos pakeičia: parašysiu paeiliui. 1blogis. Tėvai, jie grūste įgrūda vaikui sociumo priimta pasaulio pažinimą. 2 blogis, darželis. Jame vaikui įrodoma , jog sociumo pasaulio pažinimas yra teisingas, o visa kita nesąmonės. 3.blogis. Mokykla. Ji užzombina vaiką ir jis patiki sociumui skirta iliuzija, ir tampa sociumo dalimi. O kas yra sociumas. Tai biologinių įrankių banda, kuri tūri savo inventoriaus numerį, kuris kiekvieno iš mūsų pase įrašytas kaip asmens kodas. Tad štai kas yra žmogus. Įrankis turintis inventoriaus numerį. Paskaita baigta. Kas nesuprato ką parašiau, yra visiškai sužlugdytas ir visiškai pavergtas.
Kristinute, prisimink paskutinių garsių nusikaltimų vykdytojų amžių. Jie visi išaugo prie ,,vaikų teisių” gynimo isterijos. Mei 20-metės mergos savo vaikus į šulinius mėto … Išauklėti vien tik teisėmis, jie nejaučia pareigos net savo pačių vaikams
Nesąmonės
Tiesa
Idomu kas bus po 10 metu.?
Taip, Jūsų straipsnyje išsakytos mintys yra tikrai puikios.
Jus visiskai teisi.