Ramutė Bingelienė
Negali skųstis – net ir šiais visuotinio „šnekutizmo“ laikais kartais nuskamba kalbų, kurias būtų galima pavadinti itin ar net pernelyg iškalbingomis.
Toks „atsivėrimas“ ištiko ir šį antradienį, kai šiomis dienomis neva gimęs judėjimas „Laisvė rokenrolui“, viešuomenėje prisistatęs dramatiškais šūkiais „Valdžia mūsų negirdi. Ateik ir apgink mūsų laisvę pasirinkti“, sukvietė į „taikų koncertą prie Seimo“.
Pirma reakcija, kai dar norisi ir pajuokauti, – smalsumas stumia klausti: o kas tas adresatas – tu, į kurį kreipiasi organizatoriai, ir kas tie mes, kurie šaukiasi būti apginti? Ar tas tu priklauso tiems mes, ar yra griežtai nuo jų atribotas? Galų gale – ką pasirinkti tie mes tuoj tuoj neteks laisvės?
Gal glianciniuose viršeliuose kartu su išrinktaisiais rodytis pamėgusiems „laisvės rinktis“ gynėjams pagaliau parūpo sisteminės Lietuvos bėdos – tikrosios savivaldos nebuvimas, mokesčių, iš kurių finansuojamos viešosios paslaugos, nesolidarumas, Sodros ar aukštojo mokslo reformos? Sprendimai, kuriais pagaliau būtų atkurtas socialinis teisingumas, išskaidrintos viešųjų finansų perskirstymo procedūros ir nors kiek pristabdyta korupcija ir emigracija, ir pan., ir t.t.?
O neee. Kas iš tiesų parūpo naujiesiems „laisvės šaukliams“ – Lietuvos, iš kurios šiemet pasitrauks milijoninis migrantas, o kas penktas pasilikęs gyvena skurde – viešuomenės atstovams, renginio organizatoriai įvardijo patys:
„Mes renkamės, kad galėtume Seimo nariams, Vyriausybės atstovams garsiai kartu ištarti – mes mokame švęsti atsakingai. Mes mokame linksmintis dar atsakingiau. Mes nenorime naujų draudimų. Mes norime laisvės – rinktis, prisiimti atsakomybę, spręsti patiems Mes norime dar kartą valdžios atstovams pasakyti – ačiū, nereikia. Susitvarkysime patys. Jūsų visagalis rūpestis jaudina, bet jūs apsirikote su adresatu. Rūpinkitės verčiau tais, kurie nebegali ir nebenori patys savimi pasirūpinti. O laisvi žmonės patys savimi pasirūpins, patys viską sutvarkys. Todėl nekiškit nagų prie mūsų festivalių, negadinkit vasaros, nepančiokit rokenrolo. O jeigu nesusitarsim, pažadam, grosim tol, kol pasigailėsit turintys ausis.“
Kai „taikiame koncerte“ prie mikrofono stojo Algirdas Kaušpėdas, architektas ir istorinio „Roko maršo“ vienas sumanytojų, grupės „Antis“ solistas, aikštė prie Seimo nuščiuvo. Deja, išgirdo … banalybę, tiesa, retorinėmis figūromis išsipusčiusią – dar vienas padejavimą iš serijos Ne už tokią Lietuvą kovojom…:
„Laisva tauta yra nepriklausoma. Todėl kiekviena tauta saugo savo nepriklausomybę. Prieš 30 metų kovojome už Lietuvos nepriklausomybę, Roko maršais griovėme Sovietų sąjungą, tačiau sulaukėme laikų, kai į valdžią atėję politikai sako, kad esame neverti laisvės. Nes, jų nuomone, esame nesąmoningi ir neatsakingi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad netrukus gyvensime valstybinio diktato arba politinio blaivybės internato sąlygomis. Laisvė pačiam spręsti bus atšaukiama, dabar valdžia pasakys, kas galima ir kur galima, o mes turėsime būti paklusni avių ar ožkų banda ir vykdyti jų nurodymus. Matysime liaupses valdžios darbams, prasidės visuotinė skaistybės ir blaivybės gadynė. Karbauski ir Veryga, kovokit argumentais. Laisvės pamatas yra pagarba žmogui, pasitikėjimas jo gera valia. Kurkime pasitikėjimą ir pagarbos Lietuvą, o ne baimės ir neapykantos. Valdžia gali priversti, bet negali įgalinti. Tik pats žmogus gali save įgalinti ir būti geresniu. Šalin rankas nuo mūsų laisvės, šalin rankas nuo mūsų laisvo pasirinkimo“.
Kodėl vieno iš cechų „profsąjungos lyderių“ pamitingavimas viešojoje erdvėje buvo sutiktas ir nušviestas su tokiu aplombu, o ne įvardytas tikrais vardais, lyg ir aišku. Akivaizdu ir tai, kad būtų naivu klausti, ar koreliuoja ir kaip savo kiekius jau suvartojusiųjų ir, laimei, savimi pasirūpinti jau išmokusių „laisvųjų“ honorarai ir jų festivaliuose litrais matuojamas penkiolikmečių „laisvas pasirinkimas“, pasmerkiantis juos toms pačioms priklausomybėms, – atsakymas irgi aiškus.
Taikli Rimo Bružo ištara– „net ir nekeldamas jokių politinių tikslų ar lozungų „Roko maršas per Lietuvą“ 1987-aisiais buvo svarbus vien tuo, jog sutelkė žmones ir kūręs vadinamojo šventinio patriotizmo precedentą“ – paaiškina ir tai, kodėl – prabėgus štai jau 30 metų – susirūpinimas krevečių ir kalafiorų prieinamumu laisvai pasirinkusiųjų būti šventiniais patriotais lūpose skamba nepalyginamai įtikinamiau nei kovos už laisvą pasirinkimą retorika.
P.S. Jūsų dėmesiui siūlome ir Simono Dailidės reportažą iš „taikaus koncerto prie Seimo“. Jo teigimu, koncerte besilinksminantis didelis būrys blaivių žmonių – geriausias įrodymas, kad esame pasiruošę pokyčiams. Deja, pakalbintos penkiolikmetės paliudijo – laisvai rinktis šūkis tėra dar viena mitologema.
