alkas.lt
Sanitarinių kirtimų vajuje Punios šilas – ne išimtis. Vyriausybei priėmus sprendimą išplėsti rezervatą, jame paliktos „skylės“ – apie 300 ha plote plytintys genetiniai draustiniai.
Tuomet Aplinkos ministerija Vyriausybei pažadėjo, kad šiuose plotuose nevykdys plynų sanitarinių kirtimų tol, kol nebus parengtas planas, kaip juose reiktų tvarkytis derinant genetinių išteklių ir biologinės įvairovės apsaugą.
Visgi, šiemet šis įsipareigojimas buvo vienašališkai ignoruotas. Visi 2023 metais suplanuoti sanitariniai plynieji miško kirtimai jau atlikti.
BAF nuotraukos
Punios šilo išsaugojimo judėjimo iniciatorius ir Baltijos aplinkos forumo (BAF) vadovas Žymantas Morkvėnas piktinasi:
„Ši situacija tik patvirtina nuogąstavimą, apie kurį kalbėjome plečiant rezervatą, – genetiniuose draustiniuose taikomi ūkininkavimo principai kels beatodairiškų kirtimų grėsmę. Nors šiuose plotuose mokslininkai rado Europos mastu vertingas gamtines vertybes, kurias esame įsipareigoję saugoti, čia toliau šeimininkauja pjūklas.
Pats dalyvavau posėdyje, kur Aplinkos ministerija įsipareigojo stabdyti kirtimus tol, kol bus parengtas planas, kaip suderinti biologinės įvairovės ir genetinių išteklių apsaugą šiose, į rezervatą nepatenkančiose „skylėse“.
Tokio plano nėra, o medžiai kertami. Apgailestaudamas turiu konstatuoti – nesilaikant pažadų kenčia miškas ir niekaip negaliu pasitikėti ministerijos politikais.“
Jam antrina kita Punios šilo išsaugojimo judėjimo atstovė Rita Grinienė: „Įžūliausia, kad vakar Aplinkos ministerija paskelbė stabdanti plynuosius sanitarinius kirtimus Punios šile, tuo tarpu mūsų komanda vakar lankėsi šile ir mūsų surinkta informacija vietoje akivaizdžiai rodo iškirstus didelius plotus.
Tai kaip interpretuoti – stabdo kirtimus, kurie jau atlikti, ar aplinkos ministras tiesiog apsimelavo? Net neabejojame, kad kirtimai atlikti tikrai ne vietos miškininkų iniciatyva, tai – aukštesnio lygio sprendimas.“
Visuomenininkai teigia jau kuris laikas negaunantys jokios informacijos apie ieškomus sprendinius dėl būsimos miškininkystės praktikos Punios šilo genetiniuose medynuose, o čia ir toliau šeimininkaujama kaip ūkiniuose miškuose.
„Reikia suprasti, kad dėl žievėgraužio tipografo sėjama panika greitai nesibaigs. Vėl ir vėl situacija kartosis. Šylantis klimatas tik dar labiau pagerins sąlygas šiems vabalams. Ir jei toliau laikysimės įsikibę ydingos miškininkystės praktikos dirbtinai formuoti neatsparius ir monokultūrinius medynus, o paskui be atvangos mojuoti pjūklais – toliau naikinsime vertingiausią Lietuvos mišką ir galiausiai prarasime ir tuos genetinius išteklius, kuriuos norėta apsaugoti.
Mūsų įsitikinimu, geriausias sprendimas saugoti eglių ir pušų genetiką – tą daryti visame Punios šile, jį saugojant kaip vientisą rezervatą. Eglynai rezervatuose ilgainiui tampa žymiai atsparesni masinėms kenkėjų invazijoms – tą rodo padėtis Lietuvos gamtiniuose rezervatuose.“ – sako Ž. Morkvėnas.
Vienintelis būdas kovoti su žievėgraužio tipografo plitimu – įvairiarūšis medynas
Gamtininko žodžius patvirtina daugiametės natūralių miško ekosistemų mokslininkų studijos, atliktos ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse šalyje – nusistovėjusi senoji miškininkystės mokykla klimato kaitos akivaizdoje nebetinkama.
Dirbtinai suformuoti monokultūriniai medynai (eglynai ir kt.), šiuo metu yra labiausiai pažeisti ne tik žievėgraužio tipografo, bet ir kitų nuolat agresyvėjančių klimatinių veiksnių.
Tuo tarpu tai visiškai nebūdinga natūraliems miškams, plytintiems gamtiniuose rezervatuose. Gamtininkų teigimu, šiuo metu taikomos sanitarinės miškų apsaugos priemonės – tame tarpe ir dominuojantys sanitariniai kirtimai – praktiškai nedaro jokios įtakos žievėgraužio tipografo plitimui.
Šalinama ne priežastis, bet pasekmė. Dažniausiai eglės išgabenamos iš miško pavėluotai, kai kinivarpos jau būna spėjusios pasklisti, kartu su medžiais išvežami ir juose jau pradėję kurtis natūralūs priešai.
Taip toliau silpninamas natūralus miško imunitetas. Jau ne vienerius metus natūralių miško ekosistemų mokslininkai pastebi, kad vienintelė išeitis kovoti su kenkėjais – formuoti įvairiarūšius, natūraliam miškui artimus medynus.
Genetinius išteklius saugoti siūlyta ne medžių „getuose“, bet visame rezervate
Ž. Morkvėnas sako, kad nevyriausybininkai senai siūlė Punios šilo eglių ir pušų genetiką saugoti kitaip – ne uždaruose „getuose“, bet visoje rezervato teritorijoje sudarant sąlygas šiems medžiams augti natūraliose sąlygose.
„Taip miškas taps atsparesnis kenkėjams, genetinės įvairovės apsaugą užtikrinsime saugodami daugiau medžių ir sudarydami sąlygas vykti natūraliai gamtinei atrankai.“ – sako jis.
Dėl genetinių medynų, kurie sudaro dešimtadalį viso Punios šilo ploto, įtraukimo į rezervato teritoriją pasisakė 8 nevyriausybinės organizacijos, mažiausiai 163 aplinkosaugos ir kultūros srityje veikiantys visuomenininkai.
Išplėsdama Punios šilo rezervatą, LR Vyriausybė įpareigojo šią praktiką peržiūrėti. Skatinta ieškoti būdų, kaip suderinti medžių genetinių išteklių ir biologinės įvairovės apsaugą.
Šį darbą Aplinkos ministerija turi padaryti iki gruodžio 31 d.. Visgi, iki šiol visuomenininkams neteko nieko girdėti apie šio darbo pažangą, galutinius ar tarpinius rezultatus, o Punios šilo genetiniuose medynuose tvarkomasi taip, kaip ir visuose kituose ūkiniuose-pramoniniuose miškuose.
„Mūsų žiniomis, organizuoti šio darbo atlikimą pavesta Valstybinei miškų tarnybai -– tai pačiai institucijai, kuri išduoda kirtimų leidimus, tame tarpe ir tuos, dėl kurių Prokuratūra nesenai pradėjo tyrimus. Tai nekelia didelio pasitikėjimo.“ – tęsia Ž. Morkvėnas.
Punios šilo rezervatą Vyriausybė išplėtė 2022 metais, po visuomenininkams ir šiame miške besiformuojančiai sengirei palankaus teismo sprendimo.
