Gediminas JAKAVONIS
Lietuva save įvardina kaip demokratinę ir teisinę valstybę. Tačiau beveik visos visuomenės apklausos rodo: pasitikėjimas mūsų šalies teismais, o ir visa teisine sistema menkas. Siekiant teismų sprendimus padaryti skaidresnius, vis grįžtama prie idėjos atgaivinti šiose įstaigose tarėjų instituciją. Tačiau tarėjų institutas vis dar lieka politikų planuose. Ar ką nors iš esmės keistų jų atsiradimas? O gal teismų sistemą reiktų „gydyti” kitaip?
Ar iš tiesų tarėjai išgelbėtų teismų sistemos prestižą?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisininkas Alfonsas VAIŠVILA, Žmogaus teisių asociacijos vadovas Vytautas BUDNIKAS, teisininkas, profesorius Saulius ARLAUSKAS ir profesorius Vytautas DAUJOTIS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Lietuva dėl mažo gimstamumo ir ypač dėl emigracijos darosi demografiškai problematiška valstybe. Etninių gyventojų skaičiaus mažėjimas mūsų šalyje privedė prie to, kad esame po puertorikiečių ir latvių labiausiai nykstanti tauta pasaulyje. Emigracijos priežastimi laikomos ne tik ekonominės priežastys, bet ir teisingumo trūkumas mūsų šalyje. Kas, jūsų nuomone, sąlygoja žmonių nepasitikėjimą Lietuvos teisine sistema?
S.ARLAUSKAS: Jūsų klausime įžvelgiu dvi potekstes. Pirma potekstė, kodėl žmonės nepasitiki teismais? Ir antra potekstė, ko trūksta teismų administravimo sistemoje, kad patys teisėjai būtų instituciškai motyvuojami nepriekaištingai vykdyti teisingumą? Kodėl žmonės nepasitiki teismais, atsakyčiau remdamasis ir asmenine patirtimi. Daug žmonių arba tiesiogiai yra susidūrę su jų bylų nagrinėjimu teisme, arba su tuo susidūrė jų artimieji ar draugai. Iš asmeninės patirties ar iš tikrų pasakojimų žmonės susidaro įspūdį, kad teisėjai neišnagrinėja bylų objektyviai, pvz., tiesiog nevertina visų byloje kurios nors šalies pateiktų argumentų ar kad jau bylos nagrinėjimo pradžioje ir visame bylos procese teisėjai turi išankstinę nuostatą išspręsti bylą vienos šalies naudai. Žmonės turi susiformavę nuomonę, kad apeliacinės instancijos teismas visų pirma galvoja, kaip bylą nagrinėjant apeliacine tvarka būtų įmanoma apginti pirmosios instancijos teismo teisėjo mundurą, t. y. palikti sprendimą nepakeistą. Tokiais atvejais akivaizdu, kad apeliantas teismo sprendimu nusivilia. Ypač žmones piktina, kai kasaciniai skundai Aukščiausiajam Teismui jau atrankos kolegijoje, net nenurodant konkrečių motyvų, yra masiškai atmetinėjami. O jei kalbėsime apie rezonansines bylas, pvz., kai Seimo narys Eligijus Masiulis pagal teismo sprendimą gauna „paskolą” be tinkamai patvirtinančių dokumentų, o ne kyšį dėžutėje, toks teismo sprendimas vargiai žmones gali įtikinti teismo nešališkumu.
A.VAIŠVILA: Be platesnių sociologinių tyrimų sunku pasakyti, koks yra realus pasitikėjimo ar nepasitikėjimo Lietuvos teismais lygis. Tam tikro nepasitikėjimo, žinoma, yra ir jo turi būti, nes teismas yra galutinė ir aiškiai matoma itin svarbi valstybės institucija, kurios funkcijoje vykdyti teisingumą koncentruojasi visos valstybės politinės ir teisinės sistemos problemos, pradedant teisėkūra, kodeksų kokybe, žmogaus teisių ir teisės apskritai samprata, teisininkų rengimu, teisėjų teisine, logine sąmone ir baigiant teismų sprendimų surašymu, įgyvendinimu ir pačiu teismo santykiu su visuomene, kurios atžvilgiu teisingumas vykdomas. Visuomenė savo teisėmis pajunta visus teisinės sistemos privalumus ir trūkumus, todėl ji, manau, ir turi daugiausia teisių apie tai kalbėti.
Būtų naivu manyti, kad šiame itin sudėtingame, daugiateminiame procese, kuriame persipina objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, viskas idealiai vyktų. Nepasitikėjimas teismais yra subjektyvi visuomenės grįžtamoji reakcija ir ji kyla dėl daugelio priežasčių, nors ir ne visos jos yra pačių teismų problemos. Pirma. Vienos nepasitikėjimo teismais priežastys, manyčiau, slypi teisinėje sistemoje, kurioje yra daug nesubalansuotų dalykų tarp plačiai skelbiamų žmogaus teisių ir adekvataus jų valdymo priemonių. Mat teisingumo vykdymas dažnai yra vieno asmens teisių gynimas, siaurinant kito asmens teises. Teismui reikia riboti žmogaus teises ir kartu jų nepažeisti daugiau, negu tai leidžia įstatymas ir teisė. Antra. Viena iš tokių problemų – bylų tyrimo vilkinimas (kai kurių bylų tyrimas trunka keletą metų ir galiausiai baigiasi teisiamųjų išteisinimu). Jį (vilkinimą) gali sąlygoti tiek tyrėjų, teismo subjektyvi veikla, tiek ir nuo jų nepriklausomos procesinės normos, keičiančios apibrėžtus ikiteisminio tyrimo terminus neapibrėžtais: „per kuo trumpiausius terminus” (BPK 176 str.). Ši, regis, labai racionali formuluotė leidžia tyrėjams ir teismams spręsti apie konkretaus tyrimo realios trukmės terminą, jį įvairiais argumentais nežinia kiek tęsti ir kartu nepažeisti šio straipsnio normos. Trečia. Toli siekianti žmogaus teisių apsauga, nustatanti ikiteisminiam tyrimui aukštus apribojimus įrodymams rinkti. Tai atlikti, esant tokiems ribojimams, nėra lengva, o jų trūkstant nevykdomas teisingumas. Iš to kyla nukentėjusiųjų įtarinėjimai tyrėjų ir teismų šališkumu. Visuomenei sunku susivokti, kas čia kaltas – pats įstatymas ar teismas. Bet iš to kylantis nepasitenkinimas neabejotinai adresuojamas teismui. Ketvirta. Nepasitikėjimą teismais gali kelti ir tai, kad kai kuriose bylose, ypač korupcijos, teisėjai linkę remtis iš esmės tik tiesioginiais įrodymais, kurių tokiose bylose paprastai nėra daug. Dėl to priimami išteisinamieji nuosprendžiai, keliantys naujų problemų. Penkta. Manau, nekelia teismų ir pačios valstybės autoriteto nebuvimas efektyvaus mechanizmo įgyvendinti teismų sprendimams skolų ir žalos išieškojimo bylose, kai nerandant skolininko turto sprendimas lieka neįgyvendintas. Dėl to daugelis nukentėjusiųjų nesikreipia į teismus, nes nesitiki tokiu būdu apginti savo teises.
Teismai neretai surašo savo sprendimus logiškai griežtai nesudėlioję sprendimo argumentacijos, iš kurios aiškiai sektų rezoliucinė sprendimo dalis ir darytų visą sprendimą aiškiai suprantamą. Žinoma, nemaža nesusikalbėjimo tarp teismų ir visuomenės priežasčių slypi ir pačioje visuomenėje.
V.BUDNIKAS: Nepasitikėjimą sąlygoja netikėjimas savo valstybe, kas atitinkamai lemia šalies teisinės sistemos ydas – joje klesti korupcija, vyksta ydinga teisėjų atranka, o teisėjai nėra nepriklausomi. Korupcija tapo tarsi savaime suprantama mūsų gyvenimo norma – juk negali būti skaidri teisėtvarkos ir teisinė sistema korumpuotoje valstybėje. Todėl nieko stebėtino, kad mūsų teisėjai kartais išvedami iš teismų salės su antrankiais. Kita vertus, teisėjai nėra saugūs socialine prasme, jų atlyginimai palyginti maži. Turiu galvoje pirmosios instancijos teisėjus, kurių šalyje apie vieną tūkstantį. Teisėjai iš esmės sprendžia žmonių likimus, tačiau jų atlyginimai yra kelis kartus mažesni už bankų arba energetikos sektoriaus darbuotojų atlyginimus. Štai ir matome, kokie yra mūsų valstybės prioritetai.
V.DAUJOTIS: Demokratinėmis tapo tos valstybės, kuriose priimami įstatymai neprieštaravo prigimtiniam įstatymui (teisei). Jis suteikia galimybę atpažinti ir stabdyti tironišką valdžią, valdžios savivalę ir ideologines apgavystes. Nepriklausomybę atgavusi Lietuva sugebėjo sukurti tik demokratijos butaforiją, nes kopijuodama modernųjį pasaulį į savo teisės sistemą negrąžino demokratijos pamato – prigimtinio įstatymo. Prigimtinis įstatymas, nusakydamas gėrio ir blogio skirtį, remiasi tomis moralinėmis įžvalgomis, kurių žmogus pasiekia protu. Žodis „prigimtinis” čia reiškia, kad jis kyla iš žmogaus prigimties. Atmetus iš prigimtinio įstatymo kylantį teisingumo reikalavimą, įstatymo leidėjo, mūsų atveju, Seimo valia tampa galutine tiesa. Įstatymų leidyboje toks teisingumas neišvengiamai virsta galingųjų aptarnavimo priemone, o teisingumo vykdymas tampa priklausomas nuo nusikalstamų politikų, verslininkų, korumpuotų teisėjų ir vykdomosios valdžios grupuočių įtakos bei pinigų. Lietuvos ekonomikoje toks teisingumas pasirodė nežabotos laisvosios rinkos siautėjimu, kuris sukūrė vieną didžiausių Europos Sąjungoje pajamų nelygybę ir socialinę atskirtį.
G.JAKAVONIS: Pagal mūsų Konstituciją įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios atskirtos viena nuo kitos. Tačiau paskutiniu metu, ypač valdžioje esant konservatoriams, susidaro įspūdis, kad visos valdžios susiliejo. Teismų sprendimai politizuoti, o net vadinanti save ketvirtąja valdžia – žiniasklaida pas mus dažnai tampa politinį elitą aptarnaujančiu sisteminiu įrankiu. Kodėl Lietuvoje, kur tiek daug gerų ir sąžiningų teisininkų, kyla idėjos į teismų darbą kaip visuomenės atstovus įtraukti tarėjų instituciją?
S.ARLAUSKAS: Suprantu, jog klausiate, ko trūksta teismų administravimo sistemoje, kad teisėjai būtų instituciškai motyvuojami nepriekaištingai ir nešališkai vykdyti teisingumą? Institucinių problemų matau ne vieną. Dėl teismų nepriklausomumo, manau, kad ypač tose bylose, kurios vienaip ar kitaip susijusios su įtakingų politinių grupių interesais, teismų Lietuvoje nepriklausomumą sudėtinga užtikrinti. Teisėjai yra žmonės ir jiems svarbu, kokia yra politinė konjunktūra, kas labiausiai įtakingas, ką savo sprendimais geriau neužrūstinti. Mums reikia gerai pagalvoti, kaip pakeisti teisėjų skyrimo procedūrą, kad teisėjus nesaistytų priklausomumo nuo juos skiriančių subjektų jausmas, kad galėtų priimti sprendimą, nepaisydami politinės konjunktūros skersvėjų. Bet rezonansinės bylos yra tik mažoji dalis teismuose nagrinėjamų bylų. Visuomenė ir politikai nemato, kad turime objektyvias prielaidas teismams nesukti sau galvos dėl galimo šališkumo ir daugelyje kitų bylų. Kaip įrodymą paminėsiu Konstitucinio Teismo pripažinimą nagrinėjant individualius konstitucinius skundus. Dėl spragų teisės aktuose net Aukščiausiajame Teisme byla gali būti išnagrinėta neteisingai. O spragas turėtų pašalinti ar bendros kompetencijos teismai, ar įstatymų leidėjas. Manau, yra visiškai nepateisinama, kai dėl šios problemos grupė piliečių su peticija kreipiasi į Seimą, o šis nutaria atmesti peticijos autorių siūlymą. Seimas 2022 03 29 dienos nutarime nepanoro teisės aktuose įtvirtinti įstatymo leidėjo ar teismų pareigas šalinti Konstitucinio Teismo konstatuotas teisės aktų spragas. Arba Konstitucinį Teismą per 2021 metus pasiekė net 7 individualūs konstituciniai skundai dėl to paties dalyko, t.y. dėl spragų Civilinio proceso kodekse. Dėl tokių spragų Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija visiškai nemotyvuotai gali atsisakyti nagrinėti kasacinį skundą ir tuo faktiškai diskredituoti piliečio konstitucinę teisę teismuose siekti teisingumo. Šiuo atveju, manau visuomenės negali nepiktinti, kad Konstitucinis Teismas taip ir nepriėmė nė vieno iš 7 individualių konstitucinių skundų nagrinėjimui. Taigi, kas apie tai visuomenėje žino? Mažai kas, o tame ir slypi prielaidos teismams veikti uždarai. Taip ir atsiranda idėjos su tarėjų institutu kažkaip keisti padėtį.
V.DAUJOTIS: Lyginant su kitomis Lietuvos valdžios šakomis, pokomunistinė pertvarka nepalietė teisminės valdžios ir jos veikimo įpročių. Lietuvoje yra padorių teisininkų, bet teisminė valdžia yra labiausiai uždara ir neatskaitinga tautai valdžios šaka. Ji atkuria pati save. Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, jei teisininkų gildijai atstovaujanti Teisėjų taryba tam nepritaria. Uždara sistema visada pradeda tarnauti pirmiausiai sau. Būdamas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanu, V.Nekrošius studentams pabrėždavo, kad jie pirmiausiai turi būti lojalūs savajai gildijai. Palaikydamos teismų uždarumą, kitos valdžios šakos įgyja teisminės valdžios palankumą. Tuomet teisminė valdžia bendrininkauja su politine valdžia, kai ji pasirenka, pavyzdžiui, ją tenkinantį prokurorą Justą Laucių bylų kurpimui arba jų numarinimui. Pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo byloje prokuroras J.Laucius daug padarė, kad byla nebūtų išspręsta. Viešumon nutekindavo V.Pociūną šmeižiančius gandus, gesindavo politinei valdžiai nepalankias nužudymo tyrimo versijas. J.Lauciui nepavyko pagal Rusijos tarnybų užsakymą iš Eglės Kusaitės padaryti teroristę. Šešerius metus vilkinta Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio byla baigėsi visišku jo išteisinimu. Aišku, čia ne tik prokuroro, bet ir teismo „nuopelnas”.
Prisiekusiųjų teismų ir tarėjų institucijų įvedimas – svarbus būdas įveikti pasitikėjimo krizę ir korupciją teisėsaugos sistemoje. Lietuvai būtinas prisiekusiųjų institutas, iš tiesų atiduodantis teisingumą į visuomenės rankas, o teisėjams paliekantis pareigą užtikrinti visapusiškai sąžiningą ir tvarkingą teismo procesą. Mišrios – tarėjų ir profesionalių teisėjų – kolegijos turėtų nagrinėti civilines ir nesunkias baudžiamąsias bylas, o prisiekusiųjų – baudžiamąsias bylas, kai kaltinamajam gresia didesnė bausmė, pavyzdžiui, įkalinimas ilgesniam nei pusės metų laikui. Visuomenės narių dalyvavimas su sprendimo teise vykdant teisminę valdžią iš esmės sumažintų dabartinį teismų uždarumą ir korupciją.
V.BUDNIKAS: Prieš kiekvienus Seimo rinkimus šis klausimas suaktyvinamas, po to keleriems metams jis vėl dingsta iš žiniasklaidos akiračio, nes valdančiajam elitui mažai rūpi visuomenės atstovavimas vykdant teisingumą. Tam priežasčių pateikiama daugiau negu reikia. Teigiama, kad tarėjų instituto įtvirtinimas teismuose kainuotų apie dešimtis milijonų eurų. Bet niekas neklausia, kiek Lietuvoje kainuoja teisingumas? Kiek kainuoja piliečių pasitikėjimas teismais ir valstybe?
Dar D.Grybauskaitė prezidentūroje surinkusi teisėjus ir mokslininkus svarstė visuomenės atstovų teismuose klausimą. Tam labiausiai priešinosi teisės mokslo specialistai ir Teisingumo ministerija. Argumentai – neva visuomenė nėra tam subrendusi, nežinia, kaip juos reikėtų atrinkti ir kas juos turėtų siūlyti. Tačiau tai skamba neįtikinamai. Toks institutas veikia daugelyje Europos valstybių. Lietuvoje jis veikė prieškariu ir sovietmečiu (buvo formalūs tarėjai). Netgi dabartinėje Rusijoje veikia prisiekusiųjų institutas.
G.JAKAVONIS: Tarėjų arba prisiekusiųjų institucijos egzistuoja ne vienoje pasaulio valstybėje. Ar jų atsiradimas Lietuvoje būtų panacėja mūsų teisinei sistemai, ar tik kosmetika, kaip gelbėjimo šiaudas skęstančiajam?
S.ARLAUSKAS: Kiek žinau, Teisėjų taryba ir teisėjų bendruomenė neprieštarauja tarėjų instituto įsteigimui. Abejojama dėl to, kad tai gali, viena vertus, užvilkinti bylų nagrinėjimą ar, kita vertus, jį pabranginti. Dar abejojama dėl to, ar tarėjai kompetentingi įsigilinti į įstatymų niuansus, nuo kurių priklauso teismo sprendimas. Ar tarėjai bus kompetentingi teisės normų vingrybėse? Aišku, kad ne. Bet kiekvienas žmogus turi teisingumo jausmą ir jausmą apie savo prigimtines teises. O bylose kaip tik ir sprendžiamas teisingumo ar žmogaus teisių apsaugos klausimas. Neabejoju, kad tarėjas, jei nepastebės teisinių niuansų, bent pajus, ar teisėjas vertina visus šalių pateiktus byloje argumentus, pajus, ar teisėjas teikia ar ne kokiai šaliai pirmenybę. Svarbu, kad tarėjas irgi būtų procesiškai nepriklausomas, kad galėtų drąsiai, nesižvalgydamas į teisėją, pasakyti, kokia šalis byloje yra teisi ar labiau teisi, o kuri ne. O dėl bylų vilkinimo ar pabranginimo turiu konkretų pasiūlymą. Tarėjai galėtų dalyvauti bylose, tik jas nagrinėjant apeliacine tvarka ir tik pagal apelianto prašymą, nurodytą apeliaciniame skunde ir parašymą nagrinėti bylą žodine tvarka. Bent pusę lėšų tarėjui turėtų apmokėti ta šalis, kuri bylą pralaimės apeliacine tvarka. Taip labai nepabrangintume teismo proceso. O štai, jei pirmosios instancijos teismo teisėjas žinos, kad apeliacine tvarka jo išnagrinėta byla gali būti nagrinėjama dalyvaujant tarėjui, tai elgsis rūpestingiau. Jam svarbu, kad jo išnagrinėta byla nebūtų skundžiama ir kad apeliacine tvarka jo sprendimas nebūtų pakeistas. Pirmosios instancijos teismo teisėjas tokiu atveju jausis laisvesnis klausyti savo sąžinės balso. Jam nereikės galvoti, ką mano tarėjas, nes tokio paprasčiausiai nebus. Na, o kalbant apie tarėjų kompetenciją ir atranką, svarbu, kad nesigautų dar vienas nieko teisingumui nereiškiantis biurokratinis barjeras. Jei tarėjai bus atrenkami taip, kaip, pvz., spaudos ombudsmenas, tai nieko gero nelaukime. Spaudos ombudsmeną, galima sakyti, Seimo vardu pasiskiria pati žiniasklaida, o rezultatas, vaizdžiai tariant, „tuščia vieta”.
V.BUDNIKAS: Mes kalbame apie piliečių atstovavimo teismuose problemą, kai patys piliečiai iš esmės atsisakė savo teisės (nereikalavo) dalyvauti sprendžiant svarbiausius valstybės klausimus. Turiu galvoje jų konstitucinę teisę inicijuoti referendumus. Šalies piliečiai neturi realios savivaldos – regionuose viską sprendžia ne bendruomenės, o savivaldos administracijos. Artimiausiu metu keisis ir rinkimai į Europos Parlamentą. Nerinksime savo iškeltų kandidatų, nes siūlomą sukurti Sąjungos mastu rinkimų apygardą, kad kandidatai į EP turėtų turėti galimybę kandidatuoti visose ES sąrašuose esančiose valstybėse narėse. Taigi demokratinių mechanizmų pamažu atsisakome. Visuomenė nesipriešina, kad šalyje prieš daugumos valią būtų pakeista konstitucinė šeimos samprata (įtvirtintas tos pačios lyties partnerystės institutas), kad lietuvių kalbos abėcėlė būtų pildoma svetimų kalbų raidėmis ir pavardės valstybės išduodamuose asmens dokumentuose būtų rašomos ne valstybine kalba, o užsienio kalbomis, kad regionuose būtų naikinamas valstybinis lietuvių kalbos statusas, kad būtų keičiama nacionalinė švietimo sistema į naują ideologinę sistemą su genderizmo nuostatomis (ta pati marksizmo mokslo kryptis). Vien faktas, kad Vilniaus universitete saujelė apsišaukėlių sugebėjo primesti tūkstantinei akademinei bendruomenei „žmoga” bendravimo kalbą, rodo, kad piliečiai savo valstybės jau atsisakė. Taigi svarstant dėl piliečių dalyvavimo vykdant teisingumą, reikia kelti esminį klausimą, kiek savarankiškumo mumyse dar liko ir ar mes dar norime dalyvauti kuriant savo savarankišką valstybę?
A.VAIŠVILA. Tarėjų arba prisiekusiųjų idėja nuo seno siejama su teismų darbo demokratizavimu, siekiu, kad visuomenė dalyvautų ir vykdant teisingumą. Tai – demokratiška ir visuomenėje populiari idėja. Jos negalima kompromituoti, lyginant tarėjų ar prisiekusiųjų institutą su buvusiais sovietmečio tarėjais, nes čia būtų veikiama demokratijos ir teismų nepriklausomumo sąlygomis. Bet ir šiomis sąlygomis nebūčiau linkęs pernelyg žavėtis šiuo institutu manant, kad jis gali kiek esmingiau pakeisti situaciją teismuose, kai ta situacija ne visiškai priklauso nuo pačių teismų. Spręsti bylas teismuose – sudėtingas darbas. Vargu, ar tarėjai, ar prisiekusieji, būdami neetatiniai darbuotojai, arba dar ir neteisininkai, arba tik epizodiškai kviečiami į atskirų bylų nagrinėjimą, bus pasiruošę skaityti ir analizuoti, teisiškai įvertinti sudėtingas žmogaus teisių gynimo situacijas daugiatomėse bylose, reikalaujančias intensyvaus, integruoto mąstymo ir visiško atsidavimo. Visuomenė, palaikydama tarėjų institutą, ne visada žino, kokias konkrečias problemas tenka spręsti teismams. Šią idėją galima būtų palaikyti, tik visapusiškai aptarus visą kompleksą problemų, susijusių su šio instituto funkcionavimu, kad nauda padengtų išlaidas. Aišku viena – panacėjos galių šiame institute nereikėtų ieškoti.
