Ar išsaugosim valstybę?

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

(vietoje apžvalgos; 2024 02 09)

Buvęs NATO vadovas Andersas Rasmussenas prieš kelias dienas perspėjo (mus), kad Putinas gali užpulti Baltijos šalis. Aljansui vadovavęs politikas teigia, kad „Vladimiras Putinas gali surengti hibridinį išpuolį prieš vieną iš Baltijos šalių, kad patikrintų, ar NATO laiku ir tinkamai mobilizuosis“.

Kiek rimtai turime vertinti šį įspėjimą? Pasijuokti iš Zelenskio ar ukrainiečių draugų, kurie piešia juodžiausią scenarijų mums jau šių metų pavasarį, o vėliausiai – rudenį ar žiemą? Numoti ranka, kaip ir į visas mūsų analizes, nes vakar driskyno vladyka pareiškė, kad jis to nedarys, nes esą jam nereikalingos nei Latvija, nei Lenkija? Kiek tokių Kremliaus pareiškimų buvo anksčiau, nuo ichtamnietu iki „tikrai nesiruošiame pradėti karo prieš Kijevą“?

Mes negąsdiname jūsų. Tai būtų kvaila ir neatsakinga. Tam, kad gebėtume suvokti visą padėties rimtumą, realumą, pirmiausia, ką privalome padaryti, tai nusiasmeninti. Tai reiškia, mes jūsų visų, kurie skaito šį tekstą, visų be išimties – politikų, žurnalistų, politologų, ekspertų – nuolankiai prašome, netgi reikalaujame, kad negalvotumėt apie mus, šio teksto autorius, nemanytumėt, jog mes siekiame pasirodyti esantys protingesni, geriau rašantys, aštriau kalbantys, dalyvaujantys kažkokioje politinėje, viešųjų ryšių ar konkurencinėje kovoje. Mes pavargome kartoti ir atmušinėti nesibaigiančias fantazijas ir gandus – ne, tikrai neturime tikslų iš kažkieno atimti darbą, šlovę, postą, pinigus. Mums tai tiesiog nėra įdomu.

Tačiau, kad galėtume visi kartu įsigilinti į teksto turinį, privalome jį analizuoti nešališkai, nematant prieš akis personalijų, atsiribojant nuo asmeniškumų, ambicijų, priešingu atveju liksime gyvybiškai pavojingoje 1940-ųjų tamsoje ir aklavietėje.

Taigi, buvęs Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos generalinis sekretorius A. Rasmussenas mums siunčia žinutę, kad Rusija puls Baltijos šalis.

Klausimai du – kada ir kaip? Buvusio Aljanso vadovo teigimu, Putinas siekia sugriauti NATO solidarumą ir įtvirtinti Rusijos dominavimą Rytų Europoje. „Didelė tikimybė, kad jis įsikiš į Baltijos šalis, kad išbandytų NATO 5-ąjį straipsnį“, – teigia Rasmussenas.

Tačiau kolektyvinis Putinas aiškiai žino, kad egzistuoja raudona linija, kurią peržengus, Rusijos laukia pralaimėjimas. Vadinasi, Kremlius planuoja kitokį karą. Kitą ėjimą.

Hibridinį.

Įprastai yra manoma, netgi simuliuojant kai kuriuos scenarijus NATO šalyse, kad Kremliaus planuose – pakurstyti etniniai konfliktai Estijoje ar Latvijoje, kur gyvena rusų tautinės mažumos, atsižvelgiant į kurių dydį jas sunkiai galima vadinti mažumomis. Būtent todėl gali būti mėginama surengti ginkluotus išpuolius, pasitelkiant vadinamuosius „žaliuosius žmogeliukus“ be skiriamųjų ženklų, šiose mūsų kaimynėse.

Manome, kad šiam tikslui Baltarusijoje liko tūkstantis „Wagner“ smogikų, iki trijų tūkstančių rusų šturmo, desanto ir specnazo karių, Lietuvoje ir Lenkijoje sukurtos „Baltarusijos išlaisvinimo armijos“ kuopelės bei kiti iš dalies sukarinti daliniai pačioje Baltarusijoje, kurie, išaušus dienai X, galėtų pradėti kelti sumaištį – ginkluotą konfliktą ir kraujo praliejimą.

Lietuvoje prie chaoso prisidėtų ir nežinomas skaičius į šalį jau patekusių atmatų iš driskyno.

Šiame kontekste Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius pareiškė, kad Putinas gali paskelbti karą NATO „po penkerių-aštuonerių metų“, kas yra labai drąsu ir įžūlu.

NATO karinio komiteto pirmininkas admirolas Robas Baueris pareiškė, kad civiliai turi būti pasirengę karui su Rusija per 20 metų.

Tuo tarpu Vokietijos kariuomenės dokumente „Aljanso gynyba 2025“ nagrinėjami keli karo su Rusija pradžios variantai, įskaitant „Suvalkų koridoriaus“ užgrobimą. Pagal vokiečių scenarijų, Kremlius pirmiausia sutelks 200 000 karių pavasario puolimui Ukrainoje. Ukrainai patyrus nesėkmę, gilėjant nesutarimams Vakaruose, Putinas sieks pasinaudoti savo sėkme ir pradės hibridines – kibernetines atakas prieš Baltijos šalis.

Apie tai neseniai pareiškė ir Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas, nurodžiusi, jog Rusija jau vykdo GPS navigacijos trikdžius Baltijos jūroje. Vėliau GPS trikdymas stebėtas Lenkijoje, Lietuvoje, dalyje Suomijos.

Pagal patį pavojingiausią Vokietijos kariuomenės scenarijų, Maskva pasiektų, kad hibridiniai smūgiai sukeltų susirėmimus, kurie taptų pretekstu šį rudenį surengti didelio masto pratybas Vakarų Rusijoje ir Baltarusijoje. Tam tikslui būtų pasitelkta apie 50 000 karių, o praėjus mėnesiui po pratybų, Kremlius pareikštų, kad Kaliningradui gresia NATO ataka. Driskiai pradėtų Suvalkų koridoriaus spaudimą iš abiejų pusių. Spaudimas palaipsniui peraugtų į „dirbtinai sukeltą pasienio konfliktą“, o „riaušės su daugybe žuvusiųjų“ dar labiau padidintų įtampą regione.

Visas šis scenarijus gali atrodyti labiau iš prastos kokybės fantastikos srities, nes orda sukaustyta Ukrainoje ir neturi pajėgumų pradėti didesnio masto konfliktą. Pirma, dėl to, kad apskritai yra mažai tikėtina, kad Maskva įsitrauktų į ilgalaikį sausumos karą su NATO. Antra, dėl to, kad Putinas yra bailys, o bent keli jo generolai – surovikinai moka skaičiuoti ir supranta, kad kol „Ukrainos klausimas“ nesutvarkytas, atidaryti antrąjį frontą būtų savižudybė.

Tačiau yra vienas didelis ir svarbus BET. Remiantis Rusijos karine doktrina, parengiamieji veiksmai ir tolesnės eskalacijos demonstravimas yra skirtas NATO vienybės suardymui ir politinei kapituliacijai.

5-as straipsnis reikalauja, kad narės bendrai reaguotų į išpuolį prieš bet kurią NATO teritorijos dalį, todėl „Suvalkų koridoriaus“ užgrobimas sukeltų karštligiškas politines diskusijas, ar smogti į Aljanso teritoriją persikėlusiems Rusijos kariams. Tinkamai ir laiku nesureagavus, būtų sužlugdyta NATO, kaip gynybinio aljanso, reputacija ir, galimai, veikla. Apie tai naktimis ir svajoja Putinas.

Jei Ukrainai parama ir toliau mažėja, o driskiai iki vasaros įgyvendina savo operacinius tikslus – išėjimą į Donbaso administracines ribas, Kremlius gali ryžtis hibridinio karo veiksmams būtent šį rudenį, kai Vakarų Europos lyderiai ir ateinanti Donaldo Trampo vadovaujama JAV vyriausybė gali nutarti, kad su branduoline kuoka mojuojančia Rusija neverta prasidėti ir rizikuoti atomine žiema visame pasaulyje. Tai būtų akivaizdi, nors ir laikina Rusijos pergalė, išplečiant savo branduolinį grasinimų skėtį gilyn į Europą.

Pabrėžiame, visa tai skelbiame ne mes, o NATO, JAV ir kiti mūsų sąjungininkai, nors mes apie tai kalbame ir tai kartojame nuosekliai jau daugiau nei du metus. Paradoksas tas, kad apie mums kylančias grėsmes racionaliau diskutuoja mūsų partneriai, o ne Lietuvos gynyba ir saugumu besirūpinantys politikai ir sprendimų priėmėjai.

Tuo tarpu mes neatmetame ir kito varianto, kuris gali būti pradėtas įgyvendinti nelaukiant rinkimų JAV ir rudens. Kremlius puikiai supranta, kad laikas – nėra jo sąjungininkas, o psichologinė sumaištis dėl generolo Zalužno pakeitimo Ukrainoje yra palankus pagrindas imtis veiksmų Baltijos šalyse jau dabar. Nedidelės provokacijos, sprogdinimai, psichologinės ir kiber atakos, sabotažai prieš kritinę infrastruktūrą sukeltų didžiulę panikos bangą ir sukoncentruotų Aljanso dėmesį į savo gynybą ir saugumą, taip dar labiau sumažinant paramą Kijevui.

Be amunicijos ir tinkamos paramos ukrainiečių gynėjams, ordai reikėtų mažiau pajėgumų rytų fronte, tokiu būdu kitus, likusius pajėgumus būtų galima atpalaiduoti ir koncentruoti ties rytiniu NATO pakraščiu. Pridėkime plintantį konfliktą Artimuosiuose Rytuose, provokacijas Balkanuose ir turime visą raudonų gvazdikų puokštę, nušlakstytą krauju ir panika Vakaruose.

Todėl dabar, visi kartu – analitikai ir žvalgai, generolai ir eiliniai – visi, kurie esame lygūs, kaip Lietuvos piliečiai, pamodeliuokime, kas mūsų gali laukti ateityje išaušus dienai X.

Į Lietuvos teritoriją įsiveržia „privati karinė formuotė“, kurios pagrindą sudaro „Wagner“ smogikai, dalyvavę skerdynėse Ukrainoje ir jau turintys žiaurių kovų patirtį. Užgrobiamas Dieveniškių apendiksas. Susirėmimuose žūva pasieniečiai, į vietą siunčiama kariuomenė, prasideda mūšiai.

Tuo pačiu metu vykdomos oro atakos dronais, viena ar kelios skraidyklės nukrenta ant (prie) „Akropolio“ sostinėje, pasirodo informaciniai pranešimai soctinkluose apie radiacijos nuotėkį Astravo AE. Blokuojamas GPS signalas, įvyksta „avarijos“ šilumos, vandens, elektros energijos tiekimo sistemose, kiber atakas patiria valstybinių įstaigų, ypač atsakingų už pilietinį pasipriešinimą, civilinę saugą portalai. Interneto ryšys trikdomas, jis veikia, bet su pertrūkiais, galbūt, pavyksta paveikti ir mobiliojo ryšio tiekėjų paslaugas.

Visa tai sukelia tokią masinę isteriją ir paniką, kokios nėra net juodžiausiuose scenarijuose numatę specialiosios tarnybos. Kadangi iki šio laiko nėra parengti, testuoti, realūs, o ne popieriniai evakuacijos, ekstremalių situacijų, mobilizacijos įgyvendinimo planai, iš Vilniaus bėgant žmonėms, natūraliai kyla ar suorganizuojamos avarijos, kurios užkemša du pagrindinius išvažiavimus iš miesto. Tuo pat metu skelbiama apie užminuotas ligonines, mokyklas, oro uostus.

Penktakolonių portalai ir soctinklų botai skelbia, kad žmonės liktų ramūs, nes Lietuvą valdo nauja vyriausybė, nauja valdžia, todėl patariama likti namuose. Užgrobtose ir kitose paskyrose pasipila separatistinis turinys, rusiškai lietuviška atributika. Interneto kanaluose, o jei pavyksta – užgrobtos LRT eteryje – specialiai parengti video pranešimai trimituoja apie naują erą ir Lietuvos ateitį Rusijos sudėtyje. Kartu skelbiama apie „išsivadavimo armijos“ pergales ir žygį į Vilnių.

Aukos, karo realybė, dezinformacija sukelia Lietuvoje šoką. Tris paras valdžios institucijos ir jėgos struktūros mėgina reaguoti į situaciją, skelbiami neparuošti pranešimai, siunčiamos specialiųjų operacijų pajėgos į susirėmimų vietas, liejamas kraujas.

Vienu metu į gatves išeina vietiniai ir atvykę rusakalbiai, atmiešti į Lietuvą infiltruotų Rusijos SVR, Baltarusijos KGB agentų, apmokytų diversantų. Policija malšina riaušes, sostinės (ir kitų miestų) gatvėse verda tikras chaosas.

Maskva skubiai reaguoja į situaciją. Putinas paskelbia, jog iškilo pavojus rusakalbiams ne tik Lietuvoje, bet ir strategiškai svarbioje Kaliningrado srityje, todėl privalo gelbėti savo šalies piliečius. Į Lietuvos teritoriją, „Suvalkų koridorių“, įžengia Rusijos driskių armija (kitas variantas – Baltarusijos). Tačiau invazija vyksta labai ribotu mastu, Lenkija neužkabinama, tik Lietuva. Taip, kaip šiame etape ir planavo Kremlius. Rusija laukia NATO reakcijos.

NATO gi permeta pajėgas, reikalauja Rusijos nedelsiant patraukti ginkluotus valkatas iš Lietuvos. Kremlius reikalauja rusakalbių teisių, kalbos, rusų mokyklų, saugumo, tranzito „garantijų“ Kaliningrado sričiai. NATO pagrasina karine jėga. Kremlius pagrasina branduoliniu smūgiu.

Kas vyksta toliau? NATO, kaip aljanso egzistavimas pakimba ant plauko.

Lietuvoje gi tęsiasi chaosas ir suirutė. Planuojamos PVM ir GPM reformos, diskutuojama, ar reikia nacionalinio stadiono statybas stabdyti ar ne (čia kad truputį nusijuoktumėt ir atsipalaiduotumėt).

Galite manyti, kad tai – dviejų neturinčių, ką veikti, žmonių fantazijos. Bet mąstant, grubiai kalbant, rusišku karinio planavimo aspektu, tai, ką aprašėme, yra visiškai realu. Tą turime suvokti visi. Visi be išimties. Ir politikai, galvose jau švenčiantys rinkimų pergales, ir jau besidalinantys „otkatus“ veikėjai, statantys oro pilis, perkantys jachtas ir kitą laikiną turtą.

Turime suvokti, jog nuo to, kaip dabar galvojame, ką mąstome ir planuojame, priklauso ne tik mūsų pačių, mūsų valstybės, mūsų vaikų, namų, bet, galbūt, ir viso Aljanso likimas.

Mes gi suprantame, jog visiems rūpi pajamos, rinkimai, pelno marža ar naujas kaklaraištis. Suprantame, jog rutina visus, kaip smagratis, suka pelno, pajamų, populiarumo, garbės, valdžios kryptimi. Tačiau viso to galime netekti. Ir labai, labai greitai. Jei nepradėsime ruoštis galimos invazijos variantams.

Todėl, atmetę visas ambicijas, privalome rytoj ir ne vėliau surengti pratybas, kurių metu patikrintume savo parengtį ribotos karinės – diversinės invazijos grėsmei atremti.

Privalome pasiruošti civilių apsaugai, Vilniaus funkcionavimui, valdžios, žiniasklaidos reagavimui į hibridinę ataką.

Privalome paruošti didelių, mažesnių įmonių, įstaigų vadovus, kolektyvus galimiems netikėtumams, turėti bendrus ir individualius veikimo planus. Ligoninės, mokyklos ir nacionalinis transliuotojas turi žinoti dabar, ką jiems reikės daryti, o ne tada, kai viskas prasidės. Tada bus per vėlu.

Jei mes klystame, ir tokie planai paruošti, o piliečiai žino, ką daryti mūsų aprašyto scenarijaus atveju – puiku. Bet jei net Šaulių Sąjungos vadas nežino, ką jam ir šauliams reikės daryti tokiu atveju, mes sakome, kad juos privalu informuoti ir pradėti ruošti dabar.

Privalome numatyti savo valstybės gyvavimą ekstremaliomis sąlygomis, jei nesulauktume skubios pagalbos iš NATO ir JAV, ypač po Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų. Derėtų nedelsiant tartis su Varšuva, Ryga, Talinu, ypač Helsinkiu (ir Stokholmu) dėl bendrų veiksmų, kartu treniruotis atremti būtent tokią galimą agresiją.

Turime būti parengę kelis galimus invazijos scenarijus ir mūsų atsaką į galimas grėsmes. Šiuo atveju, privalome būti pasirengę patys, be kažkokių sapalionių apie „konsultacijas“ su partneriais. Šiuo metu jos tiesiog yra netinkamos, nepriimtinos, amoralios. Mes patys turime žinoti, kokios hibridinės atakos prieš mus rengiamos ir informuoti apie tai mūsų sąjungininkus ir partnerius.

O svarbiausia – privalome perlipti per savo „aš“, „mano“, „tu – durnas, aš – protingas“, pamiršti nesutarimus, kitu atveju, tapsime lengva auka mus hipnotizuojančiam ir ketinančiam praryti smaugliui.