2017-ieji Lietuvoje paskelbti Piliakalnių atminties metais. Paskelbti neatsitiktinai – visa mūsų istorija itin glaudžiai siejasi su šiais simboliniais objektais. Apie tai, kokius materialinės bei dvasinės lietuvių tautos kultūros bruožus jie atskleidžia, kalbamės su Lietuvos MA akademiku, profesoriumi, sociologu ir filosofu Romualdu Grigu.
– Ne kartą teko nugirsti mintį, jog piliakalniai mūsų protėviams buvo panašios svarbos objektais, kaip senovės egiptiečiams, majams ar actekams – piramidės. Tačiau apie juos kalbant, kažkodėl tradiciškai pirmiausia stengiamasi akcentuoti jų gynybinę paskirtį. Ar ne klaidingu keliu einama?
– Tikrovėje gynybinių piliakalnių yra mažuma, taigi tikrai ne apie apsaugines šių sakralinių objektų funkcijas pirmiausia derėtų prašnekti. Pakalbėkime apie dvasinę, religinę, visuomeninę jų paskirtį, apie tai, kad jie buvo (ir yra) mūsų tautos prigimtinės kultūros išraiška. Piliakalnių būta dar prieš Kristaus gimimą ir neteisūs tie, kurie bando juos traktuoti kaip mūsų protėvių gyvenamąsias vietas. Sunkiai įsivaizduočiau ant šių aukštumėlių telpančią gyvenvietę. Na, nebent ant Šatrijos… Mūsų protėviai juk augino gyvulius, turėjo daržines, kur tu viską ant kalno sutalpinsi? Dauguma piliakalnių juk nėra dideli, visi labo keli arai. Ne, svarbiausia šių objektų paskirtis buvo visai kita…
Pradėkime nuo pradžių pradžios.
Dauguma piliakalnių pradėti pilti po Baltų religinės reformos, kuri buvo paskelbta VI šimtmetyje. Tai buvo bandymas priešpastatyti baltų kultūrą iš pradžių mėginančiai įsigalėti Romos imperijai, o vėliau – bizantiškai kultūrai ir slavizacijai. Mūsų protėviai suko galvas, kaip atremti šią invaziją. Taigi piliakalniai ir tapo tais centrais, kuriuose buvo svarstomi kertiniai baltų išgyvenimo klausimai, priimami svarbiausi sprendimai. Na ir, žinoma, tai buvo bendruomenės narių religinio, dvasinio, apeiginio susibūrimo vietos. Intensyvus jų tinklo plėtimas vyko maždaug iki XII šimtmečio, o nutrūko XIV amžiuje, įvedus krikščionybę.
– Vadinasi, kalbėdami apie šias teritorinių bendruomenių sakralaus, kolektyvinio susibūrimo vietas, galime tvirtinti, kad mūsų protėvių gyvenimo sanklodos pobūdis buvo tikrai demokratiškas?
– Taip, pakankamai demokratiškas, ir grįstas gamtojautos, Būties Rato kultūra. Spartus piliakalnių gausėjimas siejo kaimo bendruomenių narius su gimtąja žeme, gimdė ir konkretizavo Tėviškės ir Tėvynės pajautą. Dar daugiau – piliakalnių tinklo augimas reiškė ne tik kokybinius pokyčius aisčių-baltų apgyvendintame regione. Jis rodė tam tikrą organizacinę kultūrą. Kiekvienas piliakalnis buvo kurios nors bendruomenės gyvenimo centras. Būtent piliakalnių sklaidos dėka ėmė kaltis pirmieji valstybingumo daigai, atsirado impulsas pamažėle formuotis ir politinei nacijai – lietuvių tautai. O ji vėliau išskleidė savo sparnus – suformavo didžiulę imperiją…
Taigi, pasikartoju, jeigu mąstome apie piliakalnius kaip apie šventyklas, kaip apie senųjų lietuvių dvasinio gyvenimo ir bendruomeninio sutarimo gravitacinius traukos centrus (o absoliuti dauguma jų tokie ir buvo!), dera mąstyti ir apie tuometinę aplink piliakalnį susibūrusios bendruomenės socialinę organizaciją.
– Esate akcentavęs dar vieną dalyką: kad mūsų protėviai turėjo pamąstyti dėl konkretesnių fizinių kontūrų suteikimo savo gyvenamajai teritorijai. Turėjo formuotis gimtosios šalies vaizdinys, juk dalis mūsų giminaičių baltų buvo užsikrėtusi klajokliška dvasia ir traukė laimės ieškoti svetur…
– Taip, iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo III – IV amžiuje dalis baltų tiesiog užsikrėtė klajokline dvasia ir pajudėjo iš savo žemių kitur. V – VI amžiuje ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar turtais klestėjusią, bet savo ideologiją ir vartojimo bei prabangos kultą visiems piršusią Romos imperiją. Štai tuomet mūsų protėviai ir susigriebė, jog reikia imtis visų įmanomų priemonių, kad gentainiai neišsivaikščiotų.
– Įdomu, kokie gi buvo anų laikų gyvensenos kontūrai? Kas nulėmė vadinamąją piliakalnių kultūrą? Ar įmanoma tai įsivaizduoti?
– Apie tai kalbant, reikėtų įsivaizduoti vadinamąjį Rėdos Ratą, reiškiantį bendrąją gyvenimo tvarką, kosminės sandaros suvokimą, darnos ir dermės santykį.
Senieji baltai, skirtingai nei tuometinis urbanizuotas ir urbanizuojamas pasaulis, gyveno pagal ciklinį laiką: po pavasario ėjo vasara, po jos – ruduo, žiema ir vėl pavasaris. Šis laikas leido mūsų protėviams džiaugtis Gamta, jos kaita ir nuolatiniu atsikartojimu. Gamtos virsmo šventės būdavo švenčiamos visai bendruomenei susirinkus ant piliakalnio ar šalia jo. Ant piliakalnių rusendavo šventoji ugnis, būdavo aukojamos simbolinės aukos Dievams – gamtos stichijoms. Ten galėjo būti atliekamos sutartinės – mūsų laikus pasiekusi brangiausia relikvija, taip pat rengiamos vaišės.
Mūsų protėviai turėjo išsiugdę itin plačias ir tvirtas dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tradicijas. Tradicijų tęsėjai sudarė tvirtas užtvaras negandoms atremti. Kiekviena teritorinė bendruomenė su savo sakraliniu centru – piliakalniu – buvo panaši į moraline ir politine prasme neįveikiamą bastioną. Taigi mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei buvo prigimtinė pastanga išlikti savame pasaulyje, kuriame nėra svetimos religijos brukamo Monstro, kuris įsakinėtų žmogui, kaip dera elgtis, nustatinėtų tiesioginį santykį su juo, Monstru, ir lieptų vystyti kitokią, antgamtišką kultūrą.
Rėdos Rato sąvokai prieštaravo prabangos siekis, toks būdingas to meto urbanistinei Europos kultūrai. Baltai išlaikė pagarbų santykį tarp visų bendruomenės narių, čia nedominavo autoritarinė kunigaikščio nuomonė – bendruomenės narių balsas buvo svaresnis. Gyvenimas, kurį diktavo Europos linijinis laikas, buvo visai kitoks. Vis pagalvoju – o gal „jis“ ir kaltas dėl tą pasaulį apnikusių prieštaravimų, vartotojiško požiūrio į viską, beprotiškos skubos?
– Esate žmogus, pirmasis paraginęs imtis iniciatyvos atgaivinti „piliakalnių atmintį“, pagaliau deramai atsigręžti į tą amžinąjį mūsų tapatybę ir dvasią maitinantį šaltinį. Kiek gi Lietuvoje yra dar neištyrinėtų piliakalnių ir kokią tikimybė, kad jiems bus skiriamas toks dėmesys, kokio jie nusipelno?
– Norėčiau pradėti nuo priekaištų valstybinėms struktūroms. Kai man pagaliau pasisekė atkreipti visuomenės žvilgsnį į nepelnytai užmirštus valstybingumo simbolius, prabilo archeologai, kurių priedermė – imtis rimtų šios srities tyrimų. Jie buvo atviri: kaipgi imsimės darbų, jeigu jiems niekas net negalvoja skirti lėšų? Valdžiai nerūpi nei mūsų valstybės ištakos, nei jos prestižas…
Ir šie metai, nors paskelbti Piliakalnių atminties metais, reikiamo dėmesio nesulaukė. Apie šį materialinį-dvasinį paveldą valdantieji apskritai nelinkę užsiminti. Šią tylą galėčiau savotišku „intelektualiniu sąmokslu“ įvardinti. Matyt mūsų valstybinės įstaigos jau seniai išsiugdė įprotį nekreipti dėmesio į jokius ten visuomenės reikalavimus ir raginimus…
Šiuo metu mūsų šalyje įregistruota kone tūkstantis piliakalnių. Bet jų esama nepalyginamai daugiau, tiktai jie neįtraukiami į oficialius sąrašus. Kodėl? Mat norint įtraukti į registrą, reikia atlikti išsamius archeologinius tyrimus, o to niekas nesiima. Jeigu į vieną kitą dar kažkokiu būdu nukrypsta žvilgsnis, tai galima laikyti sėkme.
Šiuo požiūriu labai norėtųsi padėkoti kai kurių miškų urėdijų ir saugomų teritorijų darbuotojams, kurie stengiasi savo valdose esančių piliakalnių neužmiršti. Ir jų vaizdą užgožiančią menkavertę augmeniją iškerta, ir laiptelius nutiesia, ir prieigas prie jų įrengia… Į piliakalnių tvarkymą pastartuoju metu yra gražiai įsitraukę Lietuvai pagražinti draugijos aktyvistai. Tokio piliakalnių kiekio, kaip mes, neturi nei latviai, nei estai, bet štai Vakarų Baltarusijos teritorijoje jų tinklas gana didelis. Ir čia, ir Rytų Aukštaitijoje esanti piliakalnių gausa rodo mūsų protėvių bandymą atremti stačiatikybės veržimąsi į mūsų baltiškąją kultūrą. Pastaruoju metu net penki nauji piliakalniai rasti Kauno apylinkėse. Beje, itin įspūdingas yra Vilijampolės piliakalnis, tik jis labai jau apžėlęs nereikalinga augmenija, kurios neskubama iškirsti. O ją pašalinus, kauniečiai galėtų grožėtis puikiu gamtos (ir istorijos) paminklu…
Dar reikia pabrėžti ir tai, kad nemažai piliakalnių yra atsidūrę privatiems asmenims priklausančių žemių valdose. Prisimenu, prieš dešimtį metų buvome paskelbę Piliakalnių sąšauką ir Valstybės dienos proga ketinome ant jų uždegti simbolinius lauželius. Kai atvykome prie VII amžiaus Žuklių piliakalnio, vietinis gyventojas, kurio sodyba stūksojo šalia šios iškilumos, vos ne į atlapus kibo…
– Jūsų paties ir jūsų bendraminčių dedamas dideles pastangas piliakalniams apsaugoti netrukus papildys dar vienas rimtas darbas. Rudenį žada išeiti Jūsų parašyta knyga „Apeiginių piliakalnių epocha: kultūros kontūrai ir mes“…
– Apie piliakalnius ir jų svarbą esu rašęs daug. O mintis parašyti knygą apie šiuos sakralinius mūsų tautos objektus kilo tik šiemet. Pamąsčiau: juk Piliakalnių atminties metų paskelbimas privalo tapti ne vienkartine šio laikotarpio akcija, jis turi virsti startine pozicija, raginančia atgaivinti su piliakalniais susijusius mūsų senolių dvasinės kultūros klodus. Juose juk glūdi Tautos tęstinumo ir valstybės integralumo, jos gynybinio pajėgumo šaltiniai. Dabar, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, nepaprastai svarbu telkti tautą, žadinti jos pasididžiavimą šlovinga praeitimi, o kas tą labiau padarys už lietuvių tautos tapatumą stiprinančias vertybes – piliakalnius, prie jų esančias gyvenvietes, šventvietes, kapinynus, pilkapius, senovinius kelius… Kas žino, gal pagaliau prisiminę ir deramai visa tai sutvarkę, patys tapsime truputį geresni, atidesni ne tik savo istorijai, bet ir vienas kitam.
Man labai norėjosi savo knygoje pakalbėti apie prigimtinę savo tautos kultūrą. Jutau būtinybę prabilti ne tik apie išorinę mūsų protėvių kurtos visuomenės socialinės organizacijos struktūrą, bet ir, susitelkus, atlikti jų tikėjimo bei pažiūrų „reviziją“. Parodyti visiems, kokio aukšto lygmens būta baltų ikikrikščioniškosios kultūros, taip negailestingai naikintos krikščionybės skleidėjų. Mūsų prigimtinė religija ir kultūra buvo tokia stipri, kad prasimušdavo pro visas krikščioniškas dogmas ir neretai gyvuodavo greta jų. Būtų buvęs užtikrintas baltų prigimtinės kultūros tęstinumas – Europa būtų daug laimėjusi! Nes būtų sulaukusi tokios taikos, apie kurią vėliau šimtmečiais tegalėjome tik svajoti.
Tauta išlieka gyva, kol neišsenka jos gyvastį palaikantys šaltiniai. Šiandien skaudžiai išgyvename dėl nesustabdomos jaunimo emigracijos, dėl atslenkančio juodo demografinės katastrofos debesies, dėl aižėjančių dvasinių žmonių saitų. Tuo tarpu dvasinę gyvybę tautai ir valstybei teikiantys šaltiniai nedovanotinai užmirštami, keičiami mūsų prigimtinei kultūrai svetimais inkliuzais…
Taip ir norisi pasakyti: žmogau, pasitaikius progai, sustok prie pakely pasitaikiusio piliakalnio. Užlipk ant jo, parymok, įsiklausyk… Pajausi protėvių dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Tėvyne, su Gamtos viešpatija… Šitaip, ant piliakalnių, tų tautos šventyklų po atviru dangumi, su Kūrėju bendraudavo mūsų senoliai. Pagarba jiems – mūsų brandžios dvasios, tikėjimo ir išminties šaltinis.
Kalbėjosi Danutė Kurmilavičiūtė
SRTRF remiama programa
