Ar Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos skandalas jau eina užmarštin?

Viešojoje erdvėje nuskambėjęs Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos skandalas, kai šis buvęs Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys buvo priverstas palikti Seimą, atrodė „susprogdins” ne tik konservatorių partiją, bet ir visą šalies politinę sistemą. Patekusios į žiniasklaidos ir visuomenės akiratį, savo komentaruose dėl nutekintų duomenų apie iškeltą bylą K.Bartoševičiui, painiojosi ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, ir generalinė prokurorė Nida Grunskienė, ir konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Tačiau niekas nekalbėjo apie nuo pedofilo nukentėjusius mažamečius.

Apie tai prie „Respublikos” apžvalgininkas Gedimins JAKAVONIS diskutavo su Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininku Vytautu Budniku.

G.JAKAVONIS: Su buvusio konservatoriaus K.Bartoševičiaus vardu susijusio skandalo problemą norėtųsi išskaidyti į dvi dalis: į valdžios veiksmus, iškilus faktams į viešumą, ir į patį pedofilijos faktą, palietusį pačius aukščiausius mūsų valdžios sluoksnius. Tad pirmiausiai norėtųsi tiek teisiškai, tiek morališkai įvertinti generalinės prokurorės, Seimo pirmininkės ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnės veiksmus.

V.Budnikas. Teisininkas Dominykas Vanhara yra minėjęs, kad konservatoriai niekada nepripažins nutekinę duomenis K. Bartoševičiui į Čilę, nes tada turėtų pasakyti, iš kur tą lemtingą penktadienį šią informaciją sužinojo. Galbūt Generalinė prokurorė susitikime penktadienį su Seimo pirmininke apie konkretų Seimo narį ir nekalbėjo – bent tai viešoje erdvėje abi teigia.

Tačiau iš to kyla kitas keblumas: Seimo Statuto 22 str. dėl Seimo nario asmens neliečiamybės skelbia, jog Seimo narys gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą. Tuo atveju generalinis prokuroras apie tai nedelsiant privalo pranešti Seimui.

Generalinė Prokurorė tą ir padarė. Tačiau ji žinojo, kad Seimas nedirba, taip pat žinojo, kad tuo klausimu turi būti sušaukta neeilinė Seimo sesija. Mažai tikėtina, kad nežinojo, jog viena Seimo pirmininkė to padaryti negali, nes Seimo statutas (86 str.) nustato, jog neeilines sesijas šaukti Pirmininkė gali ne mažiau kaip 1/3 visų Seimo narių siūlymu, kuris turi būti jai įteiktas raštu. O pati Pirmininkė turi teisę sušaukti neeilinę sesiją tik Konstitucijos 101 str. nustatytais atvejais, kai atsistatydina Vyriausybė. Bet kyla klausimas, kaip trečdalis Seimo narių gali pateikti tokį prašymą raštu nežinodami Seimo nario pavardės? O jeigu taip, tai dėl ko neatskleidžiant Seimo nario pavardės Gen. prokurorei prireikė susitikti su Seimo pirmininke?

Manykime, kad Seimo nario pavardė šių moterų susitikime nebuvo minima. Tuomet Generalinės prokurorės susitikimo tikslas buvo koks? Pranešti Pirmininkei apie galimą oficialų pranešimą? O kodėl nepranešus iš karto?

Gali būti ir taip, kad Seimo pirmininkė sužinojusi iš Gen. prokurorės dėl kokių konkrečių BK straipsnių pažeidimo ji ketina kreiptis į Seimą, skubiai susitiko su Premjere – nes abi buvus tokį susitikimą pripažįsta. Sako, susitikusios visai dėl kitų dalykų. Betgi negalėjo viena nuo kitos nuslėpti šokiruojančią naujieną, kurią ką tik pranešė Generalinė prokurorė?

Tarkime, grynai smalsumo vedama Premjerė davė užduotį kuriam nors patarėjui, labiau susijusiam su teisėsauga, išsiaiškinti, prieš ką yra vykdomas konkretus ikiteisminis tyrimas pagal nurodytus BK straipsnius. Tuo atveju, vykdydamas užduotį šis patarėjas turėjo kažkam skambinti, ir tokia informacija neabejotinai išliko sistemoje, nebent būtų skambinęs savo artimam bičiuliui (tuomet sistemoje toks skambutis neatsispindėtų). Bet, jei paaiškėtų, kad patarėjas apie ikiteisminį tyrimą sužinojo būtent tokiu būdu, tuomet kiltų dar didesnis skandalas, nes neabejotinai būtų pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas.

Atmeskime šias prielaidas ir manykime, kad pats K. Bartoševičius apie vykdomą ikiteisminį tyrimą žymiai anksčiau sužinojo iš tvirkinamų vaikų tėvų aplinkos. Dėl jo nerimaudamas galėjo kažkam iš artimesnių frakcijoje ar partijos vadovybei prasitarti apie tai ir užsiminti apie norą trauktis iš Seimo. Tuo atveju TS-LKD frakcijos seniūnės Radvilės Morkūnaitės pasakojimas, kad minėtas Seimo narys jau seniai kalbėjo apie norą trauktis iš Seimo, būtų gana įtikinamas, nes sužinojusi, kad tą lemtingą penktadienį Seimo pirmininkė susitiko su Premjere dėl Generalinės prokurorės vizito, net ir nežinodama Seimo nario pavardės galėjo susigaudyti, jog kalba eina būtent apie K.Bartoševičių. Todėl jam staigiai buvo apie tokį tyrimą pranešta, o šis beregint atsiuntė atsistatydinimo prašymą. Bet ir vėl, išeitų, kad frakcija ar bent jos vadovė apie daromą nusikaltimą sužinojo žymiai anksčiau, bet nesiėmė jokių priemonių, t.y. dangstė nusikaltimą. Šiuo atveju Radvilės Morkūnaitės kalbos apie „šoką“, „pritrenkimą“ ir kt. skambėtų jau kaip akivaizdus melas. Bet kuriuo atveju šioje istorijoje yra be galo daug melo.

G.JAKAVONIS: K.Bartoševičius – valdančiosios TS-LKD Seimo frakcijos, kuri deklaruoja pačius aukščiausius etikos, moralės ir skaidrumo standartus, narys. Priminsiu, kad ši politinė jėga į savo gretas yra integravusi krikščionis demokratus, su jų propaguojamomis vertybėmis. Bet kuriems šios politinės jėgos oponentams net ir už menamas ar tariamas nuodėmes gresia konservatorių ir juos aptarnaujančios sisteminės žiniasklaidos „neapskundžiamas” nuosprendis „iki gyvos galvos”.

Prisimename, kaip visai neseniai komikas Olegas Šurajevas pedofilija bandė apkaltinti vienos partijos lyderį – nors nieko neišėjo, bet socialiniai tinklai ir žiniasklaida tiesiog mėgavosi „purvo pylimu”. Tad kodėl, jūsų nuomone, dabar tyli dvi Europos parlamente esančios „čiulbuonėlės” – visų Lietuvos ir pasaulio reikalų „žinovės”, kitų darbų susirado ir O.Šurajevas su Andriumi Tapinu?

V.Budnikas. Negalėčiau komentuoti apie Šurajevą ir Europarlamento „čiulbuonėles“. Aišku viena, kad vyksta arši politinė kova. Ji paaštrėjo ypač pastaraisiais metais, suaktyvėjus Europos integracijos procesams, po to kai ES valdantysis elitas nusprendė išsireikalauti daugiau politinių galių Briuselio biurokratijai ir suintensyvino veiksmus ribojančius nacionalinių valstybių suverenitetus.

Politinė kova tarp valdančiojo elito ir visuomenės paaštrėjo Briuseliui pakvietus migrantus iš Afrikos ir Azijos šalių į Europos valstybių miestus, kartu pradėjus griauti suvereniose valstybėse nusistovėjusias nacionalines tradicijas, naikinti krikščioniškąją kultūrą, visuotinai diegiant marksistinę transgenderizmo ideologjją (šeimos instituto modifikavimas, sampratos apie kelias dešimtis žmogaus lyčių sklaida ir pan.).

Šiems dalykams buvo mesti milžiniški finansiniai resursai, kuriuos įsisavinti puolė vietiniai politiniai klanai. Dėl to visose ES šalyse pastebime nevienodą, tačiau panašų valdančiųjų sluoksnių ir visuomenių susipriešinimą. Matome, kokios aistros verda ir kokie pokyčiai vyksta Švedijos, Airijos ir Italijos visuomenėse, kaip dėl šalies suverenumo išsaugojimo įnirtingai Lenkijos valdantysis elitas kaunasi su Briuselio biurokratija.

Lietuvoje situacija kiek kitokia – neišsivadėjęs sovietmečio tvaikas mus greitai sugražino į buvusią dvasinės priespaudos būseną. Tiesa, kovos metodai skiriasi, į lagerius niekas šiandien netremia ir į kalėjimus nesodina. Bet drąsesnių pažiūrų žmogus šiais laikais labai lengvai gali netekti darbo, o sėkmingas verslas greitai gali būti sužlugdytas. Šiomis dienomis kažkurios partijos aktyvistas skundėsi, jog žmonės baiminasi pasirašyti netgi sąrašuose dėl leidimo partijoms dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Štai iki ko priėjome. Melo, purvo ir pamazgų liejimas ant oponentų – tai mūsų viešosios erdvės kasdienybė. Šis purvinimo procesas gerai apmokamas. Jei nutrūktų neaiškios kilmės fondų tiems tikslams skiriami finansiniai srautai, gan greitai nutiltų ir vadinamos „čiulbuonėlės“, nes panašūs „visų reikalų žinovai“ dėl gardaus valgio šaukšto darniai plušėjo ir okupacijos laikmečiu. Tai tam tikra žmonių kategorija, su aiškiai išreikštu polinkiu dominuoti visuomenėje, su labilia sąmone, dažnai be savo tvirtų idėjinių įsitikinimų. Bėda ta, kad be pagrindo jų pilamas purvas ir melas gimdo nuo šio melo nukentėjusiųjų neapykantą. Negaliu pasakyti, kiek tuose dalykuose spontaniškumo, o kiek sąmoningo priešpriešos eskalavimo, siekiant susilpninti ir destabilizuoti visuomenę. Bet atidžiau apsižvalgę už kai kurių propagandininkų pamatysime styrančias ir mums nedraugiškų valstybių atitinkamų tarnybų ausytes.

Beje, susidorojimai už pažiūras vyksta ir aukštosiose mokyklose. Kaip visada tuo garsėja Vilniaus universitetas (VU). Šį syk politinis susidorojimas vyksta su docente Jolanta Mažyle, vien už tai, kad pastaroji dalyvavo privačios televizijos laidoje. Pabrėžiu, ne už išsakytą nuomonę, o tik už dalyvavimą. Tuo įsitikinti gali kiekvienas, peržiūrėjęs VU Komunikacijos fakulteto posėdžio vaizdo įrašą, kuriame LRT direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė reikalauja pašalinti mokslininkę Jolantą Mažylę iš pareigų, neva dėl jos vertybių ir įsitikinimų vien už J.Mažylės dalyvavimą laidoje. Šia pasibjaurėtiną padėtį taisyti rengiasi Lietuvos žurnalistų sąjunga, kuri jau kreipėsi į atsakingus Vilniaus universiteto asmenis dėl mokslininkės persekiojimo.

https://www.youtube.com/watch?v=HLJvvkFdfRk

G.JAKAVONIS: Bet grįžkime prie pedofilijos skandalo. Konservatorių partijos lyderis G.Landsbergis minėtą skandalą apibūdino kaip išpūstą. Tiesos ieškotojams ir teisybės gynėjams iš Tėvynės Sąjungos, panašu, nerūpi nuo pedofilo nukentėję vaikai. O gal tai šios, save modernia vakarietiška politine jėga vadinančios partijos, sąmoningi veiksmai? Juk šiemet Davaso forume, kuriame lankėsi ir G. Landsbergis ir G. Nausėda, K. Švabas skleidė tokias idėjas, cituoju: „<…> reikia dekriminalizuoti vaikų prievartavimą ir tvirkinimą, nes įstatymai, draudžiantys „meilę esant dideliam amžiaus skirtumui “ pažeidžia žmogaus teises“ ir „pedofilai ne monstrai ar socialiniai devantai, gyvenantys šešėlyje, o užuojautos verti žmonės“.

V.Budnikas. Dabartinio skandalo nesureikšminčiau. Visuomenė yra testuojama. Neabejoju, kad skandalo kaltininkai mano, jog visi neturkus visa tai pamirš. Ir tam turi pakankamą pagrindą. Prisiminkime LEO LT aferą, amžiaus stadiono statybą, Visagino elektrinės uždarymo peripetijas, alkoholio dėžutę „nekalto“ Seimo nario rankose… Ar kas nors per tuos 30 su viršum metų dėl korupcijos ir biudžeto vagysčių rimtai nukentėjo? Ar buvo nuteistas bent vienas stambaus masto aferistas?

Tokia situacija atsirado ne per vieną savaitę. Politinės partijos visada taip elgėsi, nes jautėsi nebaudžiamos. Problema ta, kad mūsų rinkėjo mentalitetas nelabai kuo skiriasi nuo kritikuojamos Putino visuomenės – esame pakantūs įstatymų pažeidėjams, vagystėms, korupcijai, nuolaidžiaujame smurtui, patyčioms, už įstatymus labiau gerbiame nerašytas elgesio taisykles. Pastarųjų dažnai netgi labiau paisoma. Šis sąmonės susidvejinimas lemia, kad į valdžią be jokių skrupulų yra renkami KGB rezervistai,  kyšininkai, žemo intelekto, bet veiklūs nors ir teisti asmenys.

Štai neseniai LVŽS į kandidatų sąrašą savivaldos rinkimuose įrašė 17 kartų teistą Kelmės rajono verslininką. Ir ką? Žmonės nesipiktina. Jie vis tiek balsuoja ir renka panašius į valdžią. Tiesa, po to skundžiasi, kad elektros ir šilumos kainos padvigubėjo, kad valdžia yra nejautri žmonių bėdoms… Bet ar gali būti teisingas žmogus atsidūręs valdžioje, jeigu jis ne kartą savanaudiškais tikslais pamynė visuotines sambūvio taisykles, apgaudinėjo kitus ir sąmoningai laužė įstatymus? O kiek panašių valdžioje turime? Mes netgi į valdžią rinkome tuos, kurie atgaunant nepriklausomybę kovojo prieš mus kitoje barikadų pusėje! Matyt, čia ir slypi mūsų visų bėda.

Sakote, Tėvynės Sąjungai nerūpi nuo jų pedofilo nukentėję vaikai. O kaip jiems gali rūpėti, jeigu šiuo metu dėl žmogaus teisių vyksta kova be taisyklių – taisyklės nuolat keičiamos. Sakote, Davoso forume K. Švabas siūlė dekriminalizuoti vaikų prievartavimą ir tvirkinimą. Nesiimu spręsti ar šie žodžiai atitinka siūlymų kontekstą. Bet žmogaus teisės „evoliucionuoja“ neįtikėtinu greičiu. Iš kur atsirado „moters teisė į kūną“, teisė į abortą, teisė į eutanaziją (nusižudymą), teisė saikingai vartoti narkotikus, teisė į tos pačios lyties asmenų į santuoką ir įsivaikinimą, teisė pasikeisti lytį? Šių teisių nerasite Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Bet štai Ispanijos parlamentas neseniai pritarė įstatymui, kuris leidžia vyresniems nei 16 metų asmenims be medicininio įvertinimo keisti savo teisiškai pripažintą lytį. Iki šiol teisės aktuose buvo įtvirtintas absoliutus zoofilijos draudimas, susijęs su namų ūkio, naminiais ar bandos gyvūnais. Dabar Ispanijos parlamentas nusprendė panaikinti šį draudimą!

Akivaizdu, kad panašios teisės atsiranda kartu su didėjančia tam tikrų judėjimų politine galia. Dėl to nesistebiu, kad mūsų Konstitucijoje buvo įžvelgta nuostata, jog sąvoka „sutuoktinis“ yra neutrali lyties atžvilgiu ir gali apimti tos pačios lyties sutuoktinį, nors Konstitucijoje akivaizdžiai tokios normos nėra. Bet Konstitucinis teismas tai nustatė. Ir tai vyksta todėl, kad visuomenė miega. Daugelis mano, kad tai jų neliečia ir gyvena pagal garsiojo Šveiko nuostatą – „kaip nors visada bus, niekada dar taip nebuvo, kad kaip nors nebūtų“.

Žinoma, kad bus. Toks visuomenės abejingumas ir jos elgesys, kai į rinkimus neateina pusė rinkėjų (šiuo metu vykstančiuose savivaldos rinkimose dalyvauja vos pusė rinkėjų), labai tinka renkamoms ir nuolat perrenkamoms Lietuvos politinėms partijoms, kurios parenka mums valdžią. Jei piliečiams nebūtų „išplauta“ politinė sąmonė, šiandien jau nekalbėtume apie pedofilijos skandalą – visi jos herojai, įskaitant minėtą partiją, iškart po skandalo jau voliotųsi politiniame sąšlavyne.