Ar narcisistinė liuteronybės etika leidžia meluoti?

Edvardas Čiuldė

Neturiu muzikinės klausos, nesu melomanas, o į Dainų šventės renginius pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta iš vidaus, esu užklydęs tik vieną kartą sovietiniais laikais, atvestas čia žavingos merginos, paskui kurią tuo metu visur tipenau. Tačiau su vis didėjančia nuostaba nesuprantu to, kaip būtų galima kvestionuoti prasmę tokio renginio, kuris palaiko tautinės gyvasties pulsaciją arba galiausiai bent pakelia nuotaiką ir ūpą daugumai iš mūsų, jeigu ne visiems iš eilės, tai tikrai geriausiems iš geriausių, dainuojantiems ir šokantiems šventės sūkuryje, taip pat persiimantiems šiuo būties ir tautos idėjos džiaugsmu iš tribūnų ar anapus TV ekrano? Mano mielas oponente, aš pats suprantu, kad tai yra naivus ar net sentimentalus klausimas, kurio tu niekados neužduosi vien dėl savo sielos kiaurumo, kur niekas neužsilaiko, kas savo ruožtu tikriausiai yra ne mažesnė bėda nei muzikinės klausos trūkumas.

Šis klausimas iš naujo pasižadino vakar, stebint Alfredo Bumblausko diskusiją su Nerija Putinaite TV laidoje „Neišspręsti istorijos ginčiai“, pokalbiui pakrypus apie kintančią laike ir tą pačią Dainų šventę Lietuvoje. Tačiau tik vakar taip aiškiais ir ryškiai kaip upelio dugnas saulėtą vasaros rytą pasimatė, kad jokios diskusijų intrigos šiuo klausimu (nekalbant apie technines smulkmenas – kaip būtų galima patobulinti šventės organizaciją) iš esmės ir nėra pagal dalyko prigimtį, o diskusijos regimybė atsiranda tik dėl to, kad N. Putinaitė primeta iškreipiantį šešėlius perspektyvos apšvietimą, o po to dar ir gana grubiai klastoja sąvokas. Labiau mįslinga aplinkybė galimai yra tik tai – kokio demono įkasta ji taip daro?

Kodėl dabar siekiama suplėšyti Dainų šventės Lietuvoje aurą, atimti iš jos gerą vardą? Ar dėl to, kad Dainų šventės buvo organizuojamos taip pat ir sovietinėje Lietuvoje, todėl tokie renginiai neva įteisino ir pateisino okupacinį režimą, TV laidoje buvo rodomi kino kronikos kadrai – kaip Sniečkus sveikina šventės dalyvius ir pan. Tačiau, kaip teisingai pastebi žmonės, tokiu atveju reikėtų uždrausti taip pat ir lietuvių kalbą, nes lietuviškai žmonės kalbėjo net spaudos draudimo metais, nekalbant apie sovietinius laikus, kai taisyklingo kalbėjimo lietuviškai prievaizdams net ir šiandien yra prikaišiojama dėl jų būto ar nebūto griežtumo, kartais pavadinant tokį griežtumą totalitarizmu kalbos kultūros sferoje, nors tikriausiai teisingiau būtų sakyti, kad tai yra kalbos totalizavimo kultūra. Kaip atrodo bent man, išsaugojus bent lašelį blaivaus proto, nesunku būtų suprasti, kad Dainų šventės Lietuvoje sovietiniais laikais net su privalomu parodomuoju 1 a 2 sovietinio turinio dainų repertuaru kaip duokle cenzūros cerberiams nei per plauką nepasitarnavo sovietinio režimo įcementavimui, bet savo esme buvo granata po komunistinio internacionalinio valdymo pamatais. O čia pateiktą formuluotę, kad dainų šventės Lietuvoje buvo sovietizacijos įrankiu, būčiau linkęs apeiti kaip ribinį atvejį, kai pradėti diskusijas dėl pasakytų dalykų būtų intelekto pažeminimas.

Kas be ko, sovietinio rėžimo vadovams norėjosi prisidengti bandomo suvaldyti, kad pernelyg neprasikištų, tautinės kultūros reiškinio siluetais, tarkime, tokiu būdu bandant įpiršti nuomonę, kad režimas nėra toks svetimas tautos aspiracijoms kaip atrodo dienos šviesoje, tačiau, kaip matosi dar labiau įsidienojus, Putinaitė prisimena ir eksploatuoja šį atvejį, daro įtūpstą į sovietinę tikrovę greičiausiai vien dėl, kad galėtų primesti įsivaizdavimą, jog pati tautos idėja yra kraštutinai blogas pasirinkimas. Dar kitai tariant, į sovietinių laikų prisiminimą čia grįžtama su vienu tikslu sukompromituoti tautos idėją, ar ne? Tačiau čia ir yra kaip tik tas atvejis, kai net gudri višta ima ir išsidilgina savo subinę. Žiūrint retrospektyviai į ne taip jau tolimą sovietinę praeitį tautos idėjos kontekste (nežinau – ar tai yra genetinis požiūris), gali pasimatyti ir mūsų oponentų nesuplanuoti parodymui dalykai, kad ta pati Putinaitė yra labiausiai nuosekli Zimano, kuris niekados neturėjo jokių tautinių sentimentų ir nematė reikalo dėl to apsimesti, pasekėja, to paties Zimano, kuris net komunistinių pažiūrų poetą Eduardą Mieželaitį skundė Maskvai kaip nepageidaujamą partijoje dėl nesugebėjimo atsikratyti nacionalistinių prietarų elementą, taigi, Zimano, kurį galiausiai anksčiau vėliau pavadinsime Pirčiupių budeliu, bendramintė (negali būti!). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad iš tiesų tai yra nesulyginami dalykai, tačiau tiek Zimano atveju anksčiau, tiek Putinaitės pavyzdyje šiandien yra laikomasi požiūrio, kad tautos idėja yra balastas, trukdanti progreso, pirmuoju atveju – kruvinojo komunizmo, antruoju – demokratijos arba, tiksliau tariant, tos demokratijos varianto, kaip ją supranta Putinaitė, idealų įgyvendinimui. Taigi žiūrint iš čia pasirinkto tiesos modeliavimo taško, gali pasimatyti, kad net iš pažiūros skirtingi dalykai turi bendrą šaknį, kai, bėgant laikui, jie ima supanašėti ar net pradeda sutapti. Ar į tokią odiozinę kompaniją Putinaitė patenka per neatsargumą, kai, tarkime, per posūkius, nesuvaldžius greičio, ją ten kažkas užneša? Kažin kažin…

Jeigu gerai prisimenu tolesnę laidos seką, Putinatė savo pasisakymuose numato kažką panašaus į išlygą Dainų šventėms Latvijoje, kur esą visados buvo giedamos liuteroniškos giesmės, kai Lietuvoje neva lieka tik kvailas užsispyrimas patrepsėti kojytėmis.

Kam yra reikalingos tos Dainų šventės valstybę jau sukūrusioje šalyje, – niekinančiai klausia ta pati Putinaitė. O gal tokia Šventė šiandien yra ne mažiau reikšminga nei kitais laikais, siekiant apginti Lietuvą nuo dar neseniai valdžioje siautėjusių ir niekur toli nepradingusių Putinaitės bendraminčių, skelbiančių, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, atsakykime klausimu į klausimą…

Ką Putinaitė mums vėl paporino apie Justiną Marcinkevičių, net ir nematęs laidos žmogus lengvai gali atspėti. Nieko naujo nepasakė, taigi bergždžia būtų atnaujinti diskusijas. Tačiau negalima negirdomis nulesti fakto, kad pastaruoju metu Putinaitė vis bjauriau meluoja, įrodinėdama, kad J. Marcinkevičiaus buvo sumanyta komunistinės valdžios pamaloninimui vieną iš trilogijos dalių paskirti „paprastiems žmonėms“, taigi, kaip galima susidaryti įspūdį, parašyti kažką panašaus į naują „Kalvio Ignoto teisybės“ versiją. Ko verti tokie kliedesiai, kai, tiesą sakant, poetas kaltinamas dėl to, ko nepadarė, neparašė, a? Labai keista, kai apsilavinusi dama taip kvailai meluoja, ar ne? Kaip atrodo bent man, ji čia kraupiai apsikvailina greičiausiai dėl to, kad nesugeba suvaldyti paūmėjusio narcisizmo (autoerotizmo) kompleksų, neleidžiančių pripažinti, kad jau seniai pradėjusi dergti poetą, anoji nuo pat pradžių nebuvo tokia teisi, kaip jai to norėtųsi. Kaip sako akademikas Jonas Grigas, išmintingas žmogus, dauguma iš mūsų didesniu ar mažesniu laipsniu esame narcizai, tačiau čia aptariamu atveju narcizo pasija, regis, tampa nebevaldoma patologija, o suvešėję puikybės kompleksai visiškai užspaudžia smegenėles. Nesu tikras tik dėl to – ar į tokį nekritiško pasipūtimo paūmėjimą gali pastūmėti taip pat ir konfesinė priklausomybė?

Prabėgusio ir šio tūkstantmečių sandūroje Putinaitė žinojo kažkokį paslaptingą kodą, kurį suspaudus, šiai tyrėjai atsidarydavo prestižinių vakarų šalių universiteto durys kelti kvalifikaciją, tobulintis, gilinti filosofinį žinojimą, gavus tam reikalui kitiems neprieinamas dotacijas. Kaip atrodo man, pašaliniam stebėtojui, iš tų vojažų po užsienio universitetus ji pagilinto filosofinio žinojimo taip ir neatsivežė, bet greitai tapo įtakinga ir žinoma dama, stojusi antilietuvybės fronto Lietuvoje pirmosiose gretose. Anosios biografija anksčiau ar vėliau bus atidžiai tyrinėjama, siekiant atkasti kraupios patologijos šaknis – kaip atsitiko, kad vienu metu antilietuviškas užsiangažavimas Lietuvoje buvo tapęs pagreitintos karjeros tramplinu?..