Vis daugiau gerbiamiausių visuomenės atstovų įsitraukia į diskusijas dėl prof. Vytauto Radžvilo persekiojimo Vilniaus universitete. Štai Kovo 11-osios Akto signataras Bronislovas Genzelis kreipėsi tiesiai į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių Ramūną Vilpišauską, šis atsakė, kad viskas normalu.
Su siaubu perskaičiau, kas vyksta Jūsų Institute. Jie primena gūdžius neostalinizmo laikus. Nesunkiai įžvelgiamos paralelės.
1958 metais keli studentai, inspiruoti Jono Bielinio, parašė LKP CK laišką (jį aptikau, atgavus Nepriklauomybę, archyve), teigiantį, kad jie nenori klausytis nacionalistų skaitomo lietuvių literatūros istorijos kurso. Sureaguota greitai: katedros vedėja M.Lukšienė, dėstytojos V.Zaborskaitė, I.Kostkevičiūtė buvo atleistos iš darbo (1988 metais jos stovėjo prie Sąjūdžio ištakų). Siūlau Jums susirasti tą skundą ir palyginti su Jūsų ES aktyvistės ir jos bendraminčių laišku, rašytu Jums (argumentacija ta pati). Jūs taip pat operatyviai sureagavote. Man iš tokios reakcijos atrodo, kad studenčių pagalba ruošiama dirva prof. V.Radžvilo atleidimui. Kita vertus, Jūs čia pasireiškėte kaip nuoseklus „reformatoriaus“ Steponavičiaus sekėjas: „studentai geriau žino, ko jiems reikia“. Kam tada reikalingi dėstytojai? Ar ne geriau būtų įteisinti diplomų pardavimą?
V.Radžvilą pažįstu daugelį metų. Buvau jo kandidato disertacijos vadovas. Jam visada buvo svetimas bet koks konformizmas, kosmopolitizmas (dabartinis jo atitikmuo – globalizmas). Jis tada mąstė apie galimybę atkurti Lietuvos valstybingumą. Pasirodo, atkurtoje Lietuvoje jo kai kam nereikia. To neslepia kai kurie Jūsų dėstytojai, visaip dergdami tiek 1918 m. vasario 16 d. Akto ideologus, Basanavičių pavadindami „psichiniu ligoniu“, Vincą Kudirką, mūsų Himno autorių, – „nevykėliu“, o Justiną Marcinkevičių – vieną iš Sąjūdžio ideologų – kolaborantu, dirba Jūsų Institute. Ar nesididžiuojate tuo?
V.Radžvilas aktyviai dalyvavo kuriant Sąjūdį, 1988 m. birželio 3 d. išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o Steigiamajame suvažiavime – Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu. Jis ryškiausias Lietuvos filosofas, geriausias Vakarų filosofijos žinovas. Be to, jis karštai myli savo Tėvynę, trokšta, kad Lietuva būtų laisva ir Nepriklausoma. Dėl šių savybių jis ir nepakenčiamas beasmenių žmogelių.
Negalima likti abejingam, kai bandoma susidoroti su Nepriklausomybės šaukliais.
Su pagarba
Bronislovas Genzelis,
Kovo 11-osios Akto signataras
Sveiki,
dėkui už žinutę. Suprantu, kad kartais žmonės taip įsijaučia į idėjines kovas, kad suasmenina jas ar imasi referencijų į praeitį ar kitus nesusijusius su svarstomais klausimais dalykus. Tokių atvejų esu matęs ir JAV bei kitų šalių universitetuose, tik referuojama tada ne į sovietinę praeitį, o į rasizmą, kolonializmą ar perdėtą politinį korektiškumą, priklausomai nuo šalies praeities, konteksto ir konkrečių žmonių.
Bet jei vertintume ne retorines priemones, o faktus, tai aš sprendimą dėl Jūsų minimo kurso dėstymo matau kaip įprastą studijų kokybės valdymo sprendimą, reaguojant į studentų vertinimus. Šis kursas praėjusiais mokslo metais iš pasirenkamo buvo padarytas privalomu Europos studijų magistro programos studentams. Pasibaigus semestrui absoliuti dauguma jų kreipėsi dėl kurso kokybės, tas kreipimasis buvo apsvarstytas studijų programos komitete dalyvaujant ir studentų atstovei, ir dėstytojui. Įvertinus išsakytus argumentus buvo nuspręsta kursą iš privalomo vėl padaryti pasirenkamu. Beje, nemanau, kad galimybė šį kursą siūlyti visų institute esančių šešių magistro programų studentams vietoj jo privalomo dėstymo vienos programos studentams mažina kurso prieinamumą.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas
P.S Susirašinėjimą publikuojame sutrumpintą
Įdomu kai buvę kom partijos nariai ir nomenklatūrininkai kaltina kitus neostalinizmu?