Janina Kuraitienė
Straipsnio pavadinime užduotas klausimas skamba absurdiškai. Bet kuris sveiko proto žmogus atsakytų „Taip“. Sveiką protą atitinka ir Lietuvoje galiojanti civilinė teisė. Pavyzdžiui, sprendžiant paveldėjimo klausimus vaikas nepriklausomai nuo savo amžiaus tėvams visada išlieka vaiku. Ar galėtų būti kitaip? Deja, Lietuvos baudžiamojoje teisėje, vaikas, sulaukęs pilnametystės, savo tėvams, pasirodo, nebėra vaikas.
2023–2024 m.. Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose nagrinėta baudžiamoji byla, kurioje spręstas neįgalaus nuo vaikystės vaiko tėvo atsakomybės už ilgalaikio išlaikymo šiam vaikui neteikimą, o taip pat ir teismų, priteisusių tokį išlaikymą vaikui iš jo tėvo, sprendimų nevykdymas klausimas. Tačiau įvykdyti teisingumą, t. y., pelnytai nubausti tokį nemokantį išlaikymo savo vaikui tėvą, kaip pasirodė, nėra paprasta.
Neįgaliam nuo vaikystės vaikui tapus pilnamečiu, išlaikymo vaikui nemokėtojui (vaiko tėvui) valstybinis kaltinimas buvo perkvalifikuotas iš BK 164 str. (nusikaltimas savo genetiniam vaikui, už kurį numatyta bausmė iki įkalinimo dvejiems metams) į BK 245 str., pagal kurį toks nusikaltimas tampa ženkliai švelnesniu, t. y., – vien tik nusižengimu teisingumo sistemai, pagal kurį kaltininkas atsiperka vos kelių šimtų eurų bauda, ir tik tuo atveju, jei toks vaikas įrodo teismui, kad kaltininkas tyčia nemokėjo išlaikymo, nors tokią galimybę realiai turėjo.
Kitaip tariant, tokiam neįgaliam vaikui tapus pilnamečiu, tokia kaltininko skola šiam vaikui tampa nebe išlaikymo skola, o tik eiline skola vieno piliečio kitam, už kurios nemokėjimą bausmė apskritai nenumatyta. Tokiu būdu, valstybės teisinė sistema, kuri turėtų ginti viešąjį interesą, savo neįgalų pilietį absoliučiai sužlugdo be jokios vilties kada nors sulaukti teisingumo.
Čia pateiktas vienas konkrečios bylos pavyzdys. Jis toli gražu ne vienintelis. Yra tėvų, kurie siekdami nemokėti savo vaikams alimentų, išparduoda turimą turtą, o gautas lėšas investuoja į kriptovaliutas (kurių atsekti ne visada išgali net VMI), ir vaikų išlaikymo bylose dedasi bedarbiais, benamiais ar savo pensininkių motinų išlaikytiniais, tokiu būdu imituodami savo neva nepajėgumą mokėti savo neįgaliems vaikams teismo priteistą išlaikymą.
Dėl tokios nelogiškos ir ydingos teisinės konstrukcijos baudžiamajame kodekse, tokiems alimentų nemokėtojams yra uždegta žalia šviesa ir toliau pažeidinėti įstatymus, ir tarpti visuomenėje, kuomet net ir nubausti jų teisiškai nepavyksta, nes įstatymas kažkodėl jų atsakomybės už vaiką nenumato. Negana to, toks jų išteisinimas sukuria jiems pagrindą vėliau kreiptis su ieškiniu į teismą, kad neva nebeturint jiems jokio turto ar pajamų, teismai iš jų priteistų jų vaikams mažesnį išlaikymą ar net visai jį panaikintų.
Tokių neįgalių vaikų oficialios statistikos duomenimis Lietuvoje yra virš 17000. Bylose taikant jų atžvilgiu šiuo metu nuo 2015 m. tebegaliojantį minėtų BK straipsnių taikymo LAT išaiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327-303/2015), šių vaikų teisės bei teismų sprendimų privalomumo principas tiek dabar, tiek ir ateityje būtų sistemingai pažeidžiamas, o valstybės teisinė sistema savo neįgalius piliečius ir toliau žlugdytų, visiškai nesirūpindama, kaip jie gyvens toliau, ir ar išgyvens apskritai.
Stodama į ES, Lietuvos Respublika ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją, priimtą dar 2006 m. Todėl jau kone penkiolika metų LR, kaip ir kitose ES šalyse, šiuo dokumentu yra pripažinta būtinybė skatinti ir apsaugoti visų neįgaliųjų, įskaitant tų, kuriems reikalinga parama, teises, taip pat pripažįstant, kad visuose veiksmuose, susijusiuose su neįgaliais vaikais, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus, teismų praktikoje tai ignoruojama.
Pabrėžtina taip pat, kad Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje nėra apibrėžimo iki kokio konkretaus amžiaus asmuo laikytinas vaiku, t. y., vaikas išlieka savo tėvams vaiku, net ir tapęs pilnamečiu.
Regis Lietuvos tarptautiniai teisiniai įsipareigojimai abejonių nekelia, tačiau BK 164 straipsnyje nurodyta vaiko sąvoka vis dar nėra aiškinama pagal genetinio vaiko kilmę, o vien tik pagal jo amžių, t. y., šis BK straipsnis tėra taikomas tik bylose dėl nepilnamečių neįgalių vaikų išlaikymo, ignoruojant tą faktą, kad vieną dieną tokie vaikai taps pilnamečiais neįgaliaisiais, kurių gydymo išlaidos sulig jų amžiumi tik padidės, tačiau būdami nedarbingi, ir negaudami jokio teismų priteisto išlaikymo iš savo tėvų, pasirūpinti savo reikmėmis jie negalės.
Tokiu būdu valstybės vardu yra žlugdomas neįgalių vaikų ir juos auginančių artimųjų gyvenimas, o sukčiaujantis alimentininkas susilaukia valstybės paramos.
