Zlata Rapp-Gervaldienė
Daugelio rusų sąmonėje pagrindinė idėja yra neapykanta kitoms tautoms. Daugelį amžių juos to mokė. Rusija kariavo begalinius grobiamuosius karus, tad jos pagrindu visąlaik buvo priešiškumas viskam, apie ką Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos valdiniai išvis nieko nesupranta.
Šiandien, savo sudėtyje turėdama 21 nacionalinę respubliką, 10 nacionalinių apygardų ir 1 nacionalinę autonominę sritį, rusai toliau nekenčia savo tėvynainių, kaip ir tų tautų, kurios gyvena už rusams pasiekiamų ribų. Tai liudija tiek daugelio rusų pasisakymai, tiek anekdotai tautinėmis temomis.
O visgi: ar pačioje Rusijoje egzistuoja nacionalinis dėmuo? Kurgi rusų istorinės žemės ir ką reiškia rusų etnosas? Matome Maskvos žemes, kuriose gyveno ugrofinai. Peterburgo teritoriją, atplėštą nuo Švedijos. Rusų pasididžiavimą didžiąja rusų upe Volga, kuri anksčiau vadinta Itiliu ir aplink ją gyvavo Chazarų kaganatas. Net ir Aukso ordos sostinė Batijaus Sarajus buvo ne kur nors Mongolijoje, bet Astrachanėje, kurią dabar rusai laiko savo miestu.
Ar belieka prasmės kalbėti apie kitas Rusijos valdomas žemes? Ne tik apie Mordoviją ar Čečėniją, Tatarstaną ar Buriatiją, ar taip vadinamą „Kaliningrado sritį“? O jei prisimintume Rusijos imperiją ar Sovietų Sąjungą, tai regime išimtinai okupuotas žemes, daugelis kurių turėjo daug senesnes civilizacijas.
Jei kalbėsime apie antrąjį tautinės valstybės dėmenį – kalbą, tai ir rusų kalbos, kaip paradoksaliai tai beskambėtų, praktiškai nėra. Ji sudėta iš daugybės skolinių. Ir čia kalbame ne tik apie tarptautinę leksiką su tokiomis sąvokomis kaip „prezidentas“ ar „konstitucija“, bet ir apie paprasčiausius buitinius žodžius.
Kai Moskovija priklausė Ordai, perimti tokie žodžiai kaip „saraj“ (daržinė), „jug“ (pietūs), „palač“ (budelis), „bazar“ (turgus), „bomba“ ir net „jeda“ (maistas). Sąlygiškai labiau civilizuotu periodu atėjo vokiškos sąvokos: „buterbrod“ (sumuštinis), „vanna“ (vonia), „buchgalter“ (buhalteris), „šachta“, „fejerverk“, „kurort“, „vagon“, „parikmacher“ (kirpėjas), „slesar“ (šaltkalvis), „soldat“ (kareivis), „junga“, „šturm“, netgi „tufli“ (kurpės) ir „kartofel“ (bulvės).
Susižavėjus Prancūzija atsirado žodžiai: „palto“ (paltas), „balkon“, „bassein“, „aktior“ (aktorius), „balet“, „avtor“ (autorius), „gaz“ (dujos), „garnizon“, „komandir“ (vadas), „admiral“ (admirolas), „batalion“, „leitenant“ ir daugybė kitų karinių bei buitinių sąvokų.
Jei prisiminsime taip vadinamą rusų kultūrą, kuria jie taip didžiuojasi, bus sunku prisiminti bent vieną rašytojo, kompozitoriaus, architekto ar kito kultūros veikėjo pavardę, kad jos savininkas neturėtų užsienietiškų ir pirmiausiai – vakarietiškų šaknų. Lermontovo ir Briusovo šaknys – škotiškos. Puškinas, be etiopo, savo genealogijoje turėjo vokiečių. Lygiai taip pat – Aleksandras Blokas ir Marina Cvetajeva. Tolstojus kilo iš vokiečių ir lietuvių. Gogolis, kaip ir Glinka – iš ukrainiečių.
Čaikovskio protėviai – vokiečiai, prancūzai ir ukrainiečiai. Maskvą statė italai: Fiorovantis, Pjetras Antonijas Solaris, Markas Rufas, Džiljardis, Bonas Friazinas, Aloizas Lambertis. Peterburgą – italai ir prancūzai: Rastrelis, Trezinis, Kvarengis, Rosis, Monferanas, Rinaldis, Tomonas, taip pat – vokietis Štakenšneideris, anglas Kameronas.
Tautos, gyvenančios šiandieninėje Rusijoje, turi skirtingą istoriją, tradicijas, kultūras, religijas. Tai – islamas Čečėnijoje ir Dagestane, budizmas Buriatijoje, Tuvoje, Kalmukijoje ir Altajuje, pagonybė Marių Respublikoje, Čiuvašijoje ir Mordovijoje.
Iš to matome, kad tarp „Rusijos Federacijos“ tautinių subjektų nėra ničnieko bendro. Išskyrus karą ir neapykantą, kurios tapo pamatinėmis idėjomis vargšams, pakeitusiomis veržlumą link ko nors pozityvaus.
Autorė yra istorikė, rašytoja.
O kas čia ne taip nesuprantu? Viskas teisingai tai kad jie orkai ir pikti ant viso pasaulio ir pirmiausia nekenčiantys savų ir pavydintys saviems ir kitokiems nei jie…Užrašas Bučoje ant išplėšto buto sienos kas jums leido taip gerai gyventi tik eilinis to patvirtinimas…Jie tiesiog orkai, barbarai ir tai, kad jie sugebėjo užgrobti milžiniškas teritorijas su didžiuliais gamtiniais ištekliais jiems ne tik kad laimės neatnešė, bet ir tapo prakeiksmu…Kaip gyvena žmogai ( žmonėmis juos vadinti liežuvis nesiverčia, tai kad jie vaikšto ant dviejų kojų ir kalba, dar toli gražu nereiškia jog tai žmonės…) Jakutijoje kur išgaunama daugybė deimantų ir kitų iškasenų? Ne tik kad sėdi mėšle iki ausų ir šika prie savo durų tiesiogine to žodžio prasme aš tai žinau ne iš pasakojimų teko savomis akimis pamatyti, kaip gyvena ten…bet ir kaltina dėl to pindosus, ukrainiečius, žydus ir ką tik nori tik ne save…Kad jie taip gyvena jų reikalas, problema, kad jie nori sunaikinti kitus kurie taip gyventi nenori….Nėra jokios ruskių pederacijos yra tikras orkostanas…Geras orkas tas kurio nesimato per naktinio matymo taikiklį….
Rašinys stipriai pritemptas. „Baltoji” propaganda. Zubryloms turėtų patikti.
Perskaitęs net pasigooglinau, kas čia per nauja istorikė. Maniau Kapsukę bus baigusi ar pedagoškę. Bet pasirodo Maskvos Lomonoskę ir visa jos biografija atrodo kaip kokio KGB agento. Tai rusė grafaitė, Landsbergio „torpedos” Mindaugo Murzos žmona.
Ir šitaip šikti ant savo šalies, tautos?
Lansberginiame durnių laive prisistatanti ” istorike, rašytoja” Zlata Rapp-Gervaldienė iš „psichoanalikės pozicijos” nagrinėja klausimą: ” Ar Rusija yra nacionalinė valstybė?”.. Zlata Rapp konstatuoja: ” Daugelio rusų sąmonėje pagrindinė idėja yra neapykanta kitoms tautoms. Daugelį amžių juos to mokė… rusai toliau nekenčia savo tėvynainių, kaip ir tų tautų, kurios gyvena už rusams pasiekiamų ribų… tarp „Rusijos Federacijos“ tautinių subjektų nėra ničnieko bendro…”
Šiandieninei „istorikei ir rašytojai, rusų sąmonės psichoanalitikei” Zlatai Rapp-Gervadienei belieka priminti kaip yra iš tiesų šioje žemėje..
Rusų „neapykanta kitoms tautoms” leido joms išgyventi Rusijos valdomose teritorijose daugelį šimtų metų, todėl ir šiandiena Rusijoje egzistuoja daugiau kaip 100 tautinių etninių grupių.. Pseudo istorikė težino, kad Kaukaze yra čėčėnai, nors „kaukaziečių” yra bene keliolika tautų ir tautelių- ingušai, dagestaniečiai, lezginai, osetinai.. Rusų „neapykantą” ypač gerai demonstruoja ne vieną šimtmetį Rusiją savo laiku nukariavę totoriai, kurie ne tik kad po Rusijos savo valstybės atkūrimo išliko, bet ir po šiai dienai turi savo autrominę respubliką, totoriškai šoka ir dainuoja Rusijos federacijos sudėtyje.. Beje, savo laiku baigiantiems sulenkėti lietuviams pasisekė, kad po Žečpospolitos pakliuvo pas Rusijos carą.. Carinėje Rusijoje, vietinių kalbininkų padedami, iš sulenkintos gramatikos pasidarė savo lietuvišką gramatiką, kuria džiaugiasi ir šiandiena.. Kaip ir šimtus metų Rusijos „okupuotos” tautos, „jų nekenčiančių rusų liūdesiui”, net ir ne savo noru (tarybiniais laikais tuometinių sąjunginių respublikų tautos buvo verčiamos kiekvienoje gamykloje, įstaigoje, kolūkyje… pristatytuose „kultūros namuose” dainuoti laidies dainas, šokti liaudies šokius, groti liaudinį „folklorą”) išsaugojo ne tik savo kalbas ir papročius, bet išsaugojo ir religijas…
Kaip skelbia rusų „propaganda”, šinadiena per apklausas provoslavais rusais save indentifikuoja 82 proc. visų Rusijos gyventojų… „Dėdulės” Hitlerio pasakotą „baiką” apie Rusijos „pavergtas” tautas ir Vokietijos atėjimą jų „išvaduoti iš komunistinio jungo”, neeiliniam liurbiui akivaizdžiai demonstruoja antro pasaulinio karo pabaiga.. Na o šiuolaikinei ” psicho istorikei” Zlata Rapp-Gervaldienei, kaip ir visiškai beviltiškiems liurbiams, rusų ir kitų Rusijos tautų „neapykantas” vieni kitiems daugiau nei akivaizdžiai demonstruoja karas Ukrainos teritorije ir Kurske, kur Rusijos pusėje kariaujantys yra visi „rusai” nepriklausomai nuo etninės, religinės priklausomybės.. Kaip ir Ukrainos pusėje visi yra pseudo ukrainiečiai,kurių iki XXa. pasaulyje niekas nei matė nei girdėjo, su iš Krymo „muilą išnešusiais” totoriais, skaitlingiausi Ukrainos Socialistinės Respublikos teritorijoje buvo ir yra ten gyvenę ir „europietiškai” išsigimę rusai, pasidarę „ukrainiečiais”. Po 2014 kas savo noru, kas buvo priversti , išskyrus Donbasą, išsigimti, „šaunių” 1941-1944 metų pavyzdžiu -„sala ukraini, gemarojams sala”- banderchalopais…
Palyginimui vietos „istorikams ir autoriams” pravartu būtų pažiūrėti, kaip „civilizuoti” Vakarai gyveno ir gyvena „su savo meilėmis tautoms”.., tokioms kaip Amerikos indėnai, Australijos aborigenai, arabai Gazos ruože ir Vakariniame Jordano krante.. Daugiau nei daug ką pasakanti yra JAV ir kolektyvinių Vakarų „meilė” Ukrainos teritorijoje gyvenusiems ir gyvenantiems banderchalopams, kurių paskirtis yra kovoti už Vakarų ” demokratiją, vertybes..”
Visokio plauko nesutinkantiems vietiniams „istorikams” noriu „kukliai” pasakyti, kad šiandieninis pavadinimas „banderchalopas” yra istoriškai pagrįstas… Šiandieninės Ukrainos pagrindinis, labiausiai gerbiamas didvyris yra BANDERA… Savo laiku Lenkijos karalystei priklausiusioje šiandieninės UKrainos teritorijos dalyje gyvenusius tuometinius rusus „su meile” vadino „chalopais”.. Kodė rusus?.. Tuometinių „ukrainiečių” Getmanas Mazepa, prašęs tuometinius „ukrainiečius” Lenkijos karaliaus priimti į savo karalystę, rašė-” mes provoslavai rusai prašome jo Didenybės Lenkijos Karaliaus priimti….” .. Yra išlikęs toks rašytinis istorinis dokumentas…
Atsiprašau už pakartotinus komentarus. SENZORIUS RODĖ, kad nepraleidžia, TODĖL SPAUDŽIAU 3 KARTUS. Pažiūrėjęs po 3 val. NUSTEBAU, radęs visus 3 komentarus…
Lansberginiame durnių laive prisistatanti ” istorike, rašytoja” Zlata Rapp-Gervaldienė iš „psichoanalikės pozicijos” nagrinėja klausimą: ” Ar Rusija yra nacionalinė valstybė?”.. Zlata Rapp konstatuoja: ” Daugelio rusų sąmonėje pagrindinė idėja yra neapykanta kitoms tautoms. Daugelį amžių juos to mokė… rusai toliau nekenčia savo tėvynainių, kaip ir tų tautų, kurios gyvena už rusams pasiekiamų ribų… tarp „Rusijos Federacijos“ tautinių subjektų nėra ničnieko bendro…”
Šiandieninei „istorikei ir rašytojai, rusų sąmonės psichoanalitikei” Zlatai Rapp-Gervadienei belieka priminti kaip yra iš tiesų šioje žemėje..
Rusų „neapykanta kitoms tautoms” leido joms išgyventi Rusijos valdomose teritorijose daugelį šimtų metų, todėl ir šiandiena Rusijoje egzistuoja daugiau kaip 100 tautinių etninių grupių.. Pseudo istorikė težino, kad Kaukaze yra čėčėnai, nors „kaukaziečių” yra bene keliolika tautų ir tautelių- ingušai, dagestaniečiai, lezginai, osetinai.. Rusų „neapykantą” ypač gerai demonstruoja ne vieną šimtmetį Rusiją savo laiku nukariavę totoriai, kurie ne tik kad po Rusijos savo valstybės atkūrimo išliko, bet ir po šiai dienai turi savo autrominę respubliką, totoriškai šoka ir dainuoja Rusijos federacijos sudėtyje.. Beje, savo laiku baigiantiems sulenkėti lietuviams pasisekė, kad po Žečpospolitos pakliuvo pas Rusijos carą.. Carinėje Rusijoje, vietinių kalbininkų padedami, iš sulenkintos gramatikos pasidarė savo lietuvišką gramatiką, kuria džiaugiasi ir šiandiena.. Kaip ir šimtus metų Rusijos „okupuotos” tautos, „jų nekenčiančių rusų liūdesiui”, net ir ne savo noru (tarybiniais laikais tuometinių sąjunginių respublikų tautos buvo verčiamos kiekvienoje gamykloje, įstaigoje, kolūkyje… pristatytuose „kultūros namuose” dainuoti laidies dainas, šokti liaudies šokius, groti liaudinį „folklorą”) išsaugojo ne tik savo kalbas ir papročius, bet išsaugojo ir religijas…
Kaip skelbia rusų „propaganda”, šinadiena per apklausas provoslavais rusais save indentifikuoja 82 proc. visų Rusijos gyventojų… „Dėdulės” Hitlerio pasakotą „baiką” apie Rusijos „pavergtas” tautas ir Vokietijos atėjimą jų „išvaduoti iš komunistinio jungo”, neeiliniam liurbiui akivaizdžiai demonstruoja antro pasaulinio karo pabaiga.. Na o šiuolaikinei ” psicho istorikei” Zlata Rapp-Gervaldienei, kaip ir visiškai beviltiškiems liurbiams, rusų ir kitų Rusijos tautų „neapykantas” vieni kitiems daugiau nei akivaizdžiai demonstruoja karas Ukrainos teritorije ir Kurske, kur Rusijos pusėje kariaujantys yra visi „rusai” nepriklausomai nuo etninės, religinės priklausomybės.. Kaip ir Ukrainos pusėje visi yra pseudo ukrainiečiai,kurių iki XXa. pasaulyje niekas nei matė nei girdėjo, su iš Krymo „muilą išnešusiais” totoriais, skaitlingiausi Ukrainos Socialistinės Respublikos teritorijoje buvo ir yra ten gyvenę ir „europietiškai” išsigimę rusai, pasidarę „ukrainiečiais”. Po 2014 kas savo noru, kas buvo priversti , išskyrus Donbasą, išsigimti, „šaunių” 1941-1944 metų pavyzdžiu -„sala ukraini, gemarojams sala”- banderchalopais…
Palyginimui vietos „istorikams ir autoriams” pravartu būtų pažiūrėti, kaip „civilizuoti” Vakarai gyveno ir gyvena „su savo meilėmis tautoms”.., tokioms kaip Amerikos indėnai, Australijos aborigenai, arabai Gazos ruože ir Vakariniame Jordano krante.. Daugiau nei daug ką pasakanti yra JAV ir kolektyvinių Vakarų „meilė” Ukrainos teritorijoje gyvenusiems ir gyvenantiems banderchalopams, kurių paskirtis yra kovoti už Vakarų ” demokratiją, vertybes..”
Visokio plauko nesutinkantiems vietiniams „istorikams” noriu „kukliai” pasakyti, kad šiandieninis pavadinimas „banderchalopas” yra istoriškai pagrįstas… Šiandieninės Ukrainos pagrindinis, labiausiai gerbiamas didvyris yra BANDERA… Savo laiku Lenkijos karalystei priklausiusioje šiandieninės UKrainos teritorijos dalyje gyvenusius tuometinius rusus „su meile” vadino „chalopais”.. Kodė rusus?.. Tuometinių „ukrainiečių” Getmanas Mazepa, prašęs tuometinius „ukrainiečius” Lenkijos karaliaus priimti į savo karalystę, rašė-” mes provoslavai rusai prašome jo Didenybės Lenkijos Karaliaus priimti….” .. Yra išlikęs toks rašytinis istorinis dokumentas….
Lansberginiame durnių laive prisistatanti ” istorike, rašytoja” Zlata Rapp-Gervaldienė iš „psichoanalikės pozicijos” nagrinėja klausimą: ” Ar Rusija yra nacionalinė valstybė?”.. Zlata Rapp konstatuoja: ” Daugelio rusų sąmonėje pagrindinė idėja yra neapykanta kitoms tautoms. Daugelį amžių juos to mokė… rusai toliau nekenčia savo tėvynainių, kaip ir tų tautų, kurios gyvena už rusams pasiekiamų ribų… tarp „Rusijos Federacijos“ tautinių subjektų nėra ničnieko bendro…”
Šiandieninei „istorikei ir rašytojai, rusų sąmonės psichoanalitikei” Zlatai Rapp-Gervadienei belieka priminti kaip yra iš tiesų šioje žemėje..
Rusų „neapykanta kitoms tautoms” leido joms išgyventi Rusijos valdomose teritorijose daugelį šimtų metų, todėl ir šiandiena Rusijoje egzistuoja daugiau kaip 100 tautinių etninių grupių.. Pseudo istorikė težino, kad Kaukaze yra čėčėnai, nors „kaukaziečių” yra bene keliolika tautų ir tautelių- ingušai, dagestaniečiai, lezginai, osetinai.. Rusų „neapykantą” ypač gerai demonstruoja ne vieną šimtmetį Rusiją savo laiku nukariavę totoriai, kurie ne tik kad po Rusijos savo valstybės atkūrimo išliko, bet ir po šiai dienai turi savo autrominę respubliką, totoriškai šoka ir dainuoja Rusijos federacijos sudėtyje.. Beje, savo laiku baigiantiems sulenkėti lietuviams pasisekė, kad po Žečpospolitos pakliuvo pas Rusijos carą.. Carinėje Rusijoje, vietinių kalbininkų padedami, iš sulenkintos gramatikos pasidarė savo lietuvišką gramatiką, kuria džiaugiasi ir šiandiena.. Kaip ir šimtus metų Rusijos „okupuotos” tautos, „jų nekenčiančių rusų liūdesiui”, net ir ne savo noru (tarybiniais laikais tuometinių sąjunginių respublikų tautos buvo verčiamos kiekvienoje gamykloje, įstaigoje, kolūkyje… pristatytuose „kultūros namuose” dainuoti laidies dainas, šokti liaudies šokius, groti liaudinį „folklorą”) išsaugojo ne tik savo kalbas ir papročius, bet išsaugojo ir religijas…
Kaip skelbia rusų „propaganda”, šinadiena per apklausas provoslavais rusais save indentifikuoja 82 proc. visų Rusijos gyventojų… „Dėdulės” Hitlerio pasakotą „baiką” apie Rusijos „pavergtas” tautas ir Vokietijos atėjimą jų „išvaduoti iš komunistinio jungo”, neeiliniam liurbiui akivaizdžiai demonstruoja antro pasaulinio karo pabaiga.. Na o šiuolaikinei ” psicho istorikei” Zlata Rapp-Gervaldienei, kaip ir visiškai beviltiškiems liurbiams, rusų ir kitų Rusijos tautų „neapykantas” vieni kitiems daugiau nei akivaizdžiai demonstruoja karas Ukrainos teritorije ir Kurske, kur Rusijos pusėje kariaujantys yra visi „rusai” nepriklausomai nuo etninės, religinės priklausomybės.. Kaip ir Ukrainos pusėje visi yra pseudo ukrainiečiai,kurių iki XXa. pasaulyje niekas nei matė nei girdėjo, su iš Krymo „muilą išnešusiais” totoriais, skaitlingiausi Ukrainos Socialistinės Respublikos teritorijoje buvo ir yra ten gyvenę ir „europietiškai” išsigimę rusai, pasidarę „ukrainiečiais”. Po 2014 kas savo noru, kas buvo priversti , išskyrus Donbasą, išsigimti, „šaunių” 1941-1944 metų pavyzdžiu -„sala ukraini, gemarojams sala”- banderchalopais…
Palyginimui vietos „istorikams ir autoriams” pravartu būtų pažiūrėti, kaip „civilizuoti” Vakarai gyveno ir gyvena „su savo meilėmis tautoms”.., tokioms kaip Amerikos indėnai, Australijos aborigenai, arabai Gazos ruože ir Vakariniame Jordano krante.. Daugiau nei daug ką pasakanti yra JAV ir kolektyvinių Vakarų „meilė” Ukrainos teritorijoje gyvenusiems ir gyvenantiems banderchalopams, kurių paskirtis yra kovoti už Vakarų ” demokratiją, vertybes..”
Visokio plauko nesutinkantiems vietiniams „istorikams” noriu „kukliai” pasakyti, kad šiandieninis pavadinimas „banderchalopas” yra istoriškai pagrįstas… Šiandieninės Ukrainos pagrindinis, labiausiai gerbiamas didvyris yra BANDERA… Savo laiku Lenkijos karalystei priklausiusioje šiandieninės UKrainos teritorijos dalyje gyvenusius tuometinius rusus „su meile” vadino „chalopais”.. Kodė rusus?.. Tuometinių „ukrainiečių” Getmanas Mazepa, prašęs tuometinius „ukrainiečius” Lenkijos karaliaus priimti į savo karalystę, rašė-” mes provoslavai rusai prašome jo Didenybės Lenkijos Karaliaus priimti….” .. Yra išlikęs toks rašytinis istorinis dokumentas:::