Jeanas Louisas Trintignantas – pasaulinio kino legenda, nusifilmavęs daugiau kaip 40 filmų. Po savo dukters Marie mirties prancūzų kino patriarchas tebėra apimtas gilaus liūdesio, iš kurio jo negali išvaduoti nei gaunami prizai, nei susižavėję kritikų atsiliepimai apie jo darbus.
Vieną iš naujausių aktoriaus vaidmenų turi progą išvysti ir šių metų „Kino pavasario“ žiūrovai. Trintignantas vaidina garsiojo režisieriaus Claude Leloucho juostoje „Gražiausi gyvenimo metai“. Tai – legendinio filmo „Vyras ir moteris“ tęsinys, kuriame sutinkame mūsų jau pamiltus herojus.
Filmo tęsinyje Ana (aktorė Anouk Aimee) baigė aktorės karjerą ir įsteigė savo krautuvėlę Normandijoje. O Žanas Luji (Jeanas Louisas Trintignantas) leidžia dienas senelių namuose ir sunkiai beprisimena savo šlovingą lenktynininko karjerą. Bet štai vieną dieną Ana aplanko Žaną Lujį. Prisėda šalia. Jis nusišypso, ji pasitaiso plaukus… Buvę mylimieji leidžiasi į prisiminimus, nuspalvintus meile, švelniu liūdesiu ir nostalgija.
Claude Leloucho filmas „Vyras ir moteris“, sukurtas 1966 metais, padarė pagrindinio vaidmens atlikėją Jeaną Louisą Trintignantą populiariu visame pasaulyje. Aktorius sako, jog šis filmas pakeitė visą jo gyvenimą. Nors jei šios juostos kūrimo išvakarėse kas nors būtų tą išpranašavęs, jis būtų tik nusijuokęs. Mat Claude Lelouchas turėjo visai mažai pinigų šiam projektui. Daugelis žiūrovų mano, jog dalis filmo specialiai buvo nufilmuota juodai balta juosta, esą, ypatingam efektui pasiekti. Tikrovėje nieko panašaus nebuvo: režisierius tiesiog neturėjo pinigų visam spalvotam filmui sukurti. Buvo filmuojama pačia paprasčiausia kamera. Visa filmavimo grupė tąsyk linksminosi, tarsi būtų buvę ne profesionalai, o tik mėgėjai kurti filmą. Jeanas Louisas Trintignantas tąsyk ir įkalbino Lelouchą pakeisti jo vaidinamo herojaus profesiją. Iš pradžių jis turėjo būti daktaras. Aktorius pasiūlė pakeisti jį „Formulės“ lenktynininku. „Mano pačios mėgstamiausios scenos – ne tos, kuriose aš myliuosi su Anouk Aimee. Šią aktorę aš pažinojau seniai, ji buvo pati geriausia mano žmonos Nadine‘s draugė. Anouk – puiki aktorė. Tai va, mano mylimos scenos – kai aš dalyvauju lenktynėse, o Anouk dėl manęs nerimauja namuose, Paryžiuje“.
O kai filmas netikėtai tapo nepaprastai populiarus, jo kūrėjams tai buvo didelis siurprizas. Kas būtų galėjęs pagalvoti? Po šio vaidmens Jeanas Louisas Trintignantas gavo daugybę pasiūlymų filmuotis. Galėjo rinktis. Ir jis rinkosi. Atsisakė nuo vaidmens Francio Fordo Coppolos juostoje “Apokalipsė šiandien“, atsisakė Steveno Spielbergo pasiūlymų. Iš dalies priežastis buvo ta, kad sulaukta daugybės pasiūlymų filmuotis Prancūzijoje ir Italijoje, iš dalies – kad jis taip ir nesugebėjo gerai išmokti anglų kalbos.
Kartu su aktorių žvaigždynu
Jeanas Louisas Trintignantas sakosi niekada nemėgęs filmų, kuriuose gausu atvirų erotinių scenų. Tai, kas vyksta už miegamojo durų, jam sekėsi vaidinti kur kas geriau. Jis teigia labai nejaukiai jautęsis filmuodamasis „Puikiojoje Andželikoje“, kai visos filmavimo grupės akyse reikėjo vaidinti aistrą su Michele Mercier. Arba kai Claude Chabrolis komentuodavo, kaip jis turįs vaidinti meilės sceną su Stephane Audran, buvusia Jeano Louiso žmona ir tuometine Chabrolio sutuoktine.
Jo mylimas moteris ekrane buvo įkūnijusios pačios gražiausios aktorės Catherine Deneuve, Mireille Darc, Michele Mercier, jau nekalbant apie Brigitte Bardot. Kai Rogeras Vadimas pakvietė Jeaną Louisą Trintignantą suvaidinti savo filme „Ir Dievas sukūrė moterį“, šis buvo pradedančiuoju, dar mažai žinomu aktoriumi. Nepasakytume, kad šis vaidmuo aktorių būtų stipriai patraukęs. Sakėsi, kad jam labiau patikęs honoraras – jam iki šiol niekas nebuvo siūlęs tokių pinigų. Ir iki šiol nežinąs, kodėl Rogeras Vadimas jį pakvietė filmuotis. O Brigitte Bardot buvusi protinga ir labai graži.
Ir ši gražuolė aktorė tąsyk įsimylėjo Jeaną Louisą Trintignantą. Tuo laiku šį meilės trikampį – juk Rogeras Vadimas buvo Brigitte Bardot vyras – aptarinėjo visa Prancūzija. Bardot paliko Rogerą Vadimą, o Trintignantas – savo žmoną Stephanę Audran. Po kurio laiko Rogeras Vadimas vedė Janę Fondą, o Bardot ir Trintignanto ryšys, deja, nutrūko. Vėlesne Jeano Louiso žmona tapo režisierė Nadine Markan. Jiems gimė trejetas vaikų – Pauline, Marie ir Vincentas.
Aktoriumi tapti jis nesvajojo
Kai Trintignanto paklausiama, ar jis visada norėjęs tapti aktoriumi, jis atsako jaunystėje svajojęs apie daug ką, bet neužtekę talento toms svajonėms įgyvendinti. Vienu metu jis lankė režisierių kursus, nufilmavo dvi juostas, bet režisieriaus iš jo taip ir neišėjo. Jau nekalbant apie lenktynininko karjerą. Tai buvo jo aistra nuo jaunystės, jis netgi mokėsi to specialiojoje mokykloje. Neišėjo. Vėlgi talento pristigo. Būta dar svajonių tapti dailininku ar muzikantu. Bet nei piešti, nei muzikuoti jis taip ir nesugebėjo. „Tikriausiai todėl ir tapau aktoriumi“, – šypsosi Jeanas Louisas. Tiesa, prieš tai, tėvų pageidavimu, jis buvo įstojęs į universitetą studijuoti teisės, bet vėliau šiuos mokslus metė.
Jis visada buvo drovus. Net įstojęs į Paryžiaus Tanios Bulašovos teatrinio meno kursus, studentiško teatro scenoje varžydavosi pakelti akis į partnerį ir daugiausia žvelgdavo sau po kojomis. Tada pedagogai sakydavo, kad su tokia yda jam nederėtų eiti į artistus. Tik jis vylėsi, jog būtent scenoje jam pavyks įveikti nedrąsą. Taip ir buvo.
„Mano patarimas visiems droviems žmonėms: eikite į teatrą, tegu netgi mėgėjišką, tai padeda įgyti pasitikėjimo savo jėgomis“, – ne kartą pabrėžia aktorius.
Jaunystėje jam nebuvo lengva – juk jaunos dienos sutapo su alkanais pokario metais. Tekdavo uždarbiauti: Jeanas Louisas padėdavo vyriausiajam broliui, prekiavusiam grybais, padėti iškrovinėti prekes. Vėliau dirbo geležinkelio vagonų sukabinėtoju, o naktimis tvarkydavo kavinę. Jau minėjome, kad jam labai magėjo tapti lenktynininku. Automobilius Trintignantas labai mylėjo ir apie jas žinojo viską. Bet jo tėvai, po to, kai žuvo tėvo brolis, garsus lenktynininkas Louisas Trintignantas, prisiekė sau, kad jų sūnus niekada nesės už vairo. Ir jis nesisėdo. Nevairavo mašinos iki 26-erių metų, kol už savo pinigus jos neįsigijo. O jau tada skriejo 200 km per valandą greičiu. Kelis kartus vos nežuvo, bet buvo įsitikinęs: tiktai valdydamas mašiną, gali sužinoti savo galimybes.
Trečioji Jeano Louiso žmona buvo profesionali lenktynininkė Marianne Hoepfner – daugelio profesionalių ir mėgėjiškų varžybų dalyvė. Jiedu ir susipažino lenktynėse. 1981 metais, per vienas iš varžybų, jis buvo Marianne‘s šturmanu. Juk jo aistra automobiliams niekados neblėsdavo: jis daugybę laisvo laiko praleisdavo tarp lenktynininkų ir automobilių. Su Marianne jiedu susituokė 1984-aisiais.
Kūryba ir gyvenimas brandžiame amžiuje
Kai Jeanui Louisui buvo 81-eri, jį kartu su filmo „Meilė“ režisieriumi Michaeliu Haneke visi sveikino su garbingu apdovanojimu – „Auksine palmės šakele“. Beje, šį prizą jis gavo ne pirmąsyk: 1969-aisiais jis ją jau buvo gavęs už pagrindinį vaidmenį juostoje „Z“.
„Meilė“ buvo šiltai sutikta daugelyje festivalių, tačiau Trintignantui jau buvo nesvarbi nei šlovė, nei žiūrovų simpatijos. Sveikata šlubuoja, ir nebe vaidmenys dabar rūpi. „Esu senas ligotas žmogus, globojamas žmonos, – sako aktorius. – Mano Marianne už mane jaunesnė 14 metų, dabar jai – 68-eri. Visai ne taip, kaip filme „Meilė“, kur vyras slaugo mylimą žmoną. Taigi manęs neklauskite, ar realiame gyvenime aš būčiau sugebėjęs būti tokiu atsidavusiu vyru, kaip mano herojus. Nežinau. Aš juk ir tėvu nebuvau geru, Taip bent teigia mano sūnus Vincentas. Jis visada ant manęs pykdavo, mat buvo įsitikinęs, kad aš myliu tiktai savo dukterį Marie, o jam visai neskiriu dėmesio. Ką gi, aš išties dievinau savo dukrą. Mus siejo labai šilti santykiai. Dabar stengiuosi būti geru seneliu – turiu ketvertą anūkų…“
Aktorius prastai mato, nors atmintis jo neapvilia. Jis jau seniai gyvena ne Paryžiuje, o netoli nuo Avinjono esančiame mažame miestelyje su rotuše viduramžiškoje aikštėje. Augina vynuoges. Jos čia, Ronos upės slėnyje, auga puikiai. Trintignantų šeima per metus pagamina iki 20 tūkst. butelių vyno, kuris laikomas vienu iš geriausių Avinjone. Aktorius be galo mėgsta vaikštinėti po savo vynuogynus. Sakosi visai nepasiilgstąs Paryžiaus. Anksčiau, kai buvo gyva jo dukra Marie, jis dažnai nuvykdavo į sostinę, jiedu drauge lankydavosi teatruose, kartais abu išeidavo į sceną, kurdavo bendrus mini spektaklius. Tai buvo nuostabus laikas. Marie, kaip ir jos tėvas, labai mylėjo poeziją. „Dabar jau nebeturiu tiek energijos, kad suspėčiau įaugti į didelio miesto ritmą… Tačiau literatūriniuose salonuose kartais apsilankau“, – sako aktorius.
Savo skausmo dėl dukters mirties jis neslepia
Visai neseniai Jeanas Louisas buvo siaubingos dvasinės būklės, apimtas didžiausios depresijos dėl mylimos dukters Marie žūties. Keletą mėnesių jis visai neįstengė kalbėti, norėjo užbaigti gyvenimą savižudybe.
41-erių metų Marie Trintignant buvo suspėjusi suvaidinti daugiau kaip 60-yje filmų. Pirmąsyk – būdama vos ketverių metų, savo motinos Nadines‘s Trintignant filme „Mano meile, mano meile“, kartu su tėvu. 2003 metų vasarą ji filmavosi Vilniuje, taip pat savo motinos kuriamoje juostoje apie garsią prancūzų rašytoją Colett. Ginčo metu tuometinis Marie draugas, roko muzikantas Bertrandas Cantat įsikarščiavęs sudavė jai keletą stiprių smūgių į galvą. Dvi valandas moteris išgulėjo komoje, kol nebuvo iškviesta „Greitoji“. Vilniaus ligoninėje aktorei buvo atlikta smegenų operacija, bet iš komos būsenos jai taip ir nepavyko išeiti.
Specialiu lėktuvu merdėjančią aktorę artimieji nuskraidino į Paryžių, bet išgelbėti jos taip ir nepavyko. Roko muzikantas iš pradžių taip pat buvo pristatytas į ligoninę, mat buvo sunkaus apsinuodijimo alkoholiu būklėje. Ir tik po dvejų mėnesių jį areštavo. 2004 metais Bertrandas Cantat buvo nuteistas 8 metams nelaisvės. Marie artimieji šį teismo verdiktą laikė neadekvačiu padaryto nusikaltimo sunkumui, bet nutarties neskundė. Atsėdėjęs pusę laiko, Cantat išėjo į laisvę.
„Apie savo dvasinę būklę kalbėjausi su režisieriumi Haneke, tuo metu kaip tik atnešusiu man filmo „Meilė“ scenarijų. Jis pasakė rašęs jį specialiai man, ir niekam kitam. Jis taip daro visada, ir jeigu aktorius atsisako imtis jam siūlomo vaidmens, tiesiog nefilmuoja, o laukia jo sutikimo. Jis mane išklausė ir pasiūlė iš pradžių suvaidinti šį vaidmenį, – gal po to apsigalvosiu atsisveikinti su gyvenimu. Arba neapsigalvosiu… Bet iš pradžių turiu suvaidinti. Sutikau. Reikėjo arba toliau gyventi arba numirti. Gaila, aš jau kažkada buvau patyręs kažką panašaus. 1969-aisiais numirė mano dukrelė Pauline – užduso miegodama, mat sirgo reta genetine liga. Pamenu, tada pasakiau savo žmonai, kad mums reikia arba abiems nusižudyti, arba gyventi toliau… Išgyvenome. Dabar aš tikrai daugiau nenoriu vaidinti, nors Michaelis Heneke vis sakosi man parūpinsiąs vaidmenų…“
