Neseniai visi informacijos kanalai rašė apie Amerikoje paštu siuntinėjamus sprogmenis. Po to sekė informacija apie nekaltų žmonių žudynes Pitsburgo sinagogoje. Beveik nebūna dienos, kad kur nors pasaulyje neišsiveržtų, kaip koks ugnikalnis, didelės neapykantos pliūpsnis.
Neapykanta kunkuliuoja ir Lietuvoje. Pabandykite panaršyti po lietuviško interneto puslapius ir pamatysite, kaip straipsnių komentatoriai tiesiog spjaudosi neapykanta, – atrodo, jei į jų rankas pakliūtų ginklas, ne vienas iš jų būtų panašus į tą Pitsburgo žudiką. Neapykanta yra Dievą atmetusio žmogaus įstatymas.
Kai Mozė vedė tautą į pažadėtąją žemę, reikėjo pereiti per dykumą, bet ta kelionė nebuvo pats didžiausias iššūkis. Svarbiausia buvo pakeisti žmonių širdis. Žmonės turėjo išmokti vadovautis ne neapykantos, bet meilės įstatymu. Mozė kalbėjo tautai: „Klausyk, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Įst 6,4-6). Šie Mozės žodžiai liudija, kaip labai jis stengėsi įdiegti tautiečiams meilės įstatymą. Tačiau perkeisti žmonių širdis buvo sunkiau, nei pereiti dykumą.
Evangelijoje pagal Morkų yra pasakojimas apie Rašto žinovą, klausiusį Jėzų, koks yra didysis įsakymas. Šis žmogus, gilindamasis į Šv. Raštą, ieškojo atsakymo į gyvenimo prasmės klausimus, ypač ką jis turi daryti, kad patiktų Dievui ir laimėtų amžinąjį gyvenimą. Į Rašto žinovo klausimą Jėzus atsakė trumpai ir aiškiai: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi“ ir „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Jėzus pagyrė vyrą, suvokusį, kad meilė Dievui ir žmonėms yra svarbesnė už bet kokius religinius ritualus – „už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“ (Mk 12, 31).
Jėzus, išgirdęs kaip tiksliai Rašto aiškintojas nusakė tikėjimo ir meilės svarbą, ištarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės“. Tai reiškia: jei tiki į Dievą, jei suvoki meilės įstatymo svarbą, jau esi netoli Dievo karalystės, tačiau ją pasieksi tik tuomet, kai gyvensi tuo, ką tiki, tai yra, kai tavo gyvenimas bus pilnas meilės Dievui ir žmonėms. Jėzaus mokinys Jokūbas šią tiesą šitaip apibūdino: „Tikėjimas, jei neturi darbų, jis savyje miręs. Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 17-26). Tikėjimas be meilės yra miręs. Meilė yra tikėjimo veidas.
Atrodo viskas labai aišku. Tik eik paties Dievo rodomu keliu ir ne tik pats būsi laimingas ir padėsi daugeliui tokiais būti. Tačiau žmogus dažnai suabejoja, nes jam atrodo, kad Dievo rodomas meilės kelias ne visur tinkamas, kad kur reikalingesnė neapykanta. Todėl žmonijos istorija iki pat mūsų dienų yra pilna klystkelių, už kuriuos labai brangiai mokame.
Europa, taip neseniai turėjusi gilias krikščioniškas šaknis, šiandien yra pasimetusi ir savo kelio į laimę ieško šalia Dievo. Ieško visai panašiai, kaip XX amžiuje elgėsi utopinio komunizmo statytojai, kurie milijonams žmonių gyvenimą pavertė pragaru. Tik prisiminkime mūsų tautiečių kančias Sibire ir lageriuose. Atrodo žmonės turėjo pasimokyti iš istorijos, kur veda Dievo ir meilės įstatymo atmetimas, tačiau gundymas žmogui atsistoti į Dievo vietą yra tiek stiprus, kad visos istorijos pamokos lieka dūlėti istorijos vadovėliuose, o žmonės iš naujo renkasi klystkelius.
Tų klystkelių yra pilna Lietuva. Po dvidešimt aštuonerių Nepriklausomybės metų žmonės yra pasimetę kaip niekad anksčiau. Vietoje gerumo ir meilės matome ir girdime tik pykčio ir kaltinimų žodžius, ir šitame kaltinimų chore trūksta svarbiausio kaltinimo, skirto ne kitiems, bet sau pačiam. Iš tikrųjų, ne tik kiti kalti, bet ir mes patys sergame savimeilės liga ir rūpinamės tik savimi. Politinis, ekonominis ir socialinis gyvenimas tol bus panašus į sunkiai pagydomą ligonį, kol nesuvoksime esminio dalyko, kad reikia ne tiek iš kitų reikalauti meilės, bet patiems reikia mylėti ir daryti gera. Tol neišsivaduosime iš visų dabarties bėdų, kol nesuprasime, kad jų esmine priežastimi yra meilės praradimas. O meilė prarandama visuomet, kai prarandamas Dievas.
Pastarosiomis dienomis per visus informacijos kanalus skambėjo skaudi vaikų paėmimo iš tėvų istorija. Jei tos istorijos dalyviai būtų turėję krislelį meilės Dievui ir žmonėms, tikrai nebūtų padarę tiek skausmo. Tačiau teisingai įvertinti šią istoriją taip pat reikalinga meilė, o ne vien sausa įstatymo raidė.
