Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Šventoji šeima ir mūsų šeimos

Sekmadienį po šv. Kalėdų švenčiame šventosios Šeimos šventę; dar kartą pagerbiame Betliejaus Kūdikį, o su juo ir jo gimdytojus: Švč. Mergelę Mariją ir jos sužadėtinį šv. Juozapą. Dievo plane Marijos vaidmuo buvo pats svarbiausias – ji tapo Jėzaus motina, o šv. Juozapas šv. Šeimą globojo. Vaikelis Jėzus iš Marijos ir Juozapo mokėsi, ko paprastai iš tėvų mokosi kiekvienas vaikas,- be jų pavyzdžio ir pamokymų vaikas nesubręstų pilnaverte asmenybe.

Evangelijoje apie šventąją Šeimą randame tik kelis pasakojimus. Paskutinis iš jų – tai pasakojimas, kaip Juozapas ir Marija ieškojo Jėzaus, kuris buvo pasilikęs Jeruzalės šventovėje.

Šventojo Rašto tyrinėtojai neabejoja, kad Šventosios Šeimos gyvenimas Nazarete, tikriausiai, niekuo nesiskyrė nuo kitų izraelitų šeimų; gal tik buvo daugiau susiklausymo, tarpusavio pagarbos ir besąlyginės ištikimybės Dievui.

Kūdikystės metais Jėzus žaidė ant motinos kelių, vėliau padėdavo motinai, dar vėliau – Juozapui. Netenka abejoti, kad Jėzus labai anksti pradėjo dirbti drauge su Juozapu. Neturtingos šeimos sunkiai vertėsi ir ano meto sunkios buitinės sąlygos vertė darbuotis visus šeimos narius.

Kai Jėzus pradėjo viešąjį gyvenimą, evangelistai retkarčiais pamini tik Mariją; greičiausiai Juozapas jau anksčiau buvo miręs
.
Švęsdami Šventosios Šeimos šventę, pabandykime įsigilinti, kokią svarbią vietą žmonių visuomenėje turi užimti gera šeima.
Šventoji Šeima per ilgtus amžius buvo laikoma krikščioniškos šeimos modeliu; niekas net nedrįso abejoti tokios šeimos tapatybe. Tačiau šiandien padėtis yra kardinaliai pasikeitusi, o ginantieji tradicinę šeimą yra laikomi atsilikėliais.

Šiandien yra pristatomi įvairūs šeimos modeliai: partnerystės – šeimos be santuokos, gėjų ir lesbiečių partnerystės, šeimos be vaikų ir kt. Šeimos sukūrimo pamatu laikoma ne santuokinis įsipareigojimas, o bendrai gyvenančiųjų emocinė bendrystė.

Žvelgiant iš krikščioniško kampo dabartiniu metu šeimos institutas išgyvena didelę krizę, kuri labai skaudžiai atsiliepia mūsų visuomenei. Šeima visuomet buvo kiekvienos tautos ir kiekvienos valstybės pamatas. Kai šis pamatas pradeda aižėti, pradeda trūkinėti ir sienos. Lietuvoje tai akivaizdžiausiai matome. Lietuva sparčiai nyksta ne tik dėl didelės emigracijos, bet ir dėl silpnų, byrančių šeimų, kuriose dažnai auga tik vienas vaikas.

Mes gyvename tokioje kultūrinėje aplinkoje, kai ginti tradicinę krikščionišką šeimą yra vis labiau nepopuliaru; į šeimos gynėjus dažnai žvelgiama, kaip į tamsius, religinių prietarų neatsikračiusius žmones. Labai panašiai į tradicinės šeimos gynėjus buvo žvelgiama Rusijoje po bolševikų įvykdyto valdžios perversmo, taip vadinamos Spalio revoliucijos.

Antikrikščioniškai mąstantys žmonės aiškina, jog asmens lytis yra ne biologinė duotybė, bet laisvai pasirenkamas „socialinis konstruktas“, kad visos lytinės orientacijos yra lygiavertės, kad būtina „šeimos formų“ įvairovė ir t.t. Jie prisidengdami lyčių lygybe, bando Lietuvai įpiršti Stambulo konvenciją, įteisinančią socialinės lyties sampratą. Gaila, kad net dešiniojo flango kai kurie politikai tampa šios konvencijos gynėjais.

Panašiai, kaip po Spalio revoliucijos buvo bandoma sukurti naują žmogų, aklą komunistinės visuomenės kūrėją, taip ir dabar Europoje ir pasaulyje yra daug jėgų, siekiančių perkurti žmogų, kad jis taptų žmogumi be Dievo. Normali tradicinė šeima šiems veikėjams yra didžiausia kliūtis, todėl ir yra taip primygtinai peršami tie įvairūs šeimos modeliai.

Kovotojų prieš krikščionišką šeimą rankose yra pinigai ir valdžios svertai, tačiau mūsų pusėje yra Dievas. Susitelkę prie Betliejaus prakartėlės melskimės už Lietuvos šeimas, kad jos būtų tvirtos; melskimės už pasimetusius ir antikrikščioniškų ideologijų brūzgynuose pasiklydusius vyrus bei moteris, kad jie susivoktų, kad be gerų šeimų Lietuva taps Lietuva be ateities.