Apaštalas Jokūbas Kristaus sekėjams priminė vieną svarbų dalyką: „Mano mylimi broliai. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1,22). Pasirodo, ir ankstyvaisiais krikščionybės amžiais būdavo pagunda tikėjimo dalykuose likti paviršutiniškais, užmirštant tikėjimo esmę – gyvenimą pagal išgirstą Dievo žodį.
Mozės laikais žmonės lengvai nukrypdavo į stabmeldybę. Pasidirbdinę kokio nors stabo skulptūrėlę, tikėdavo, kad ji apsaugos juos nuo nelaimių. Todėl Mozė prieš mirtį sukvietęs izraelitus įsakmiai jiems kalbėjo: „Izraeli, klausyk tų įstatymų bei įsakų, kurių aš mokiau laikytis. Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko iš to, bet laikykitės Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymų“ (Įst 4,1.3).
Mūsų dienomis panašų lengvapėdiškumą matome pas tuos, kurie nesivargina pasigilinti tikėjimo dalykuose ir lengvai save įtikina, kad jokio Dievo nėra ir gali save pačius laikyti neklystančiais dievais.
Jėzus taip pat matė, kaip uoliausi Rašto saugotojai ir gynėjai – fariziejai visą dėmesį sutelkia vien į išorines apeigas – ritualinius apsiplovimus, o svarbiausių Dievo įsakymų vykdymą apleidžia, todėl sukvietęs žmones pakartojo pranašo Izaijo žodžius: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“. Jėzus nurodė, kad žmones sutepa tai, kas išeina iš jų vidaus: „ Iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ ( Mk 7,21-22).
Ar mes daug pasikeitėme nuo Kristaus laikų? Neseniai vienos piligrimystės metu turėjau progą aplankyti ne vieną pravoslavų cerkvę, kuriose labai populiaru uždegti žvakelę; mes, katalikai, neatsiliekame nuo jų. Sekmadienį daugelyje bažnyčių matome prie vieno ar kito altoriaus uždegtas mažas žvakeles. Jei žmogus rimtai meldžiasi ir uždega žvakelę, tuomet viskas tvarkoje, bet jei jis mąsto, kad žvakelės uždegimas kažką duos, tuomet apgaudinėja pats save. Tuomet reikia prisiminti apaštalo Jokūbo perspėjimą: „Mano mylimi broliai. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1,22).
Apaštalas nurodė, ko reikia, kad krikščionio tikėjimas būtų tikras: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1,27) Daryti meilės darbus ir saugotis nuodėmės – štai į kur mus kreipia šį sekmadienį girdimas Dievo žodis.
Palaimintasis Teofilius, kalėdamas Solovkose, skrupulingai dalijo siuntiniuose gaunamus maisto produktus, kad visi gautų po lygiai. Alkanas kalinys galėjo išgyventi gundymą pasilikti sau didesnį kąsnelį, ką ne vienas kalinys būtų ir padaręs, bet tik ne palaimintasis Teofilius.
Didelės pagarbos yra verti visi tikintieji, kurie pastebi šalia savęs stokojančius ir nuo jų nenusigręžia. Šv. Motina Teresė kalba: „Meilė prasideda šiandien. Šiandien kažkas atsidūrė gatvėje. Šiandien kažkas alksta. Šiandien turime kibti į darbą. Vakardiena praėjo. Rytdiena dar neatėjo. Tik šiandien galime skelbti Dievą – mylėdami, tarnaudami, pavalgydindami alkstančius, aprengdami nuogus, parūpindami vargšams pastogę. Nelauk, kol išauš rytojus! Rytoj jie bus mirę, jei šiandien jiems nieko neduosime“.
Mūsų dienose dažnai apleidžiamas vienas labai reikalingas geras darbas. Šiandien Lietuvos žmonės stokoja ne tiek duonos, kiek meilės ir vilties. Labai jaučiamas žmonių susvetimėjimas ir beviltiškumas. Žmogui neįmanoma būti laimingam, kai jis tunelio gale nemato šviesos. Mūsų, kaip tikinčiųjų, pareiga būti vilties ir meilės nešėjais ir kitiems padėti gyventi viltimi ir meile. Taip elgdamiesi mes atsiliepsime į aktualiausią mūsų dienų iššūkį ir tokiu būdu būsime geri Dievo žodžio vykdytojai.
