Šiandien arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ švenčia 80 metų gimtadienį. Nuoširdžiai sveikiname garbingo jubiliejaus proga ir linkime Dievo palaimos. Pateikiame ištrauką iš Mindaugos Buikos interviu su Kauno arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi SJ.
– Jaunimui skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje popiežius Pranciškus sakė, kad dažnai šių dienų jaunimas į vyresniuosius žvelgia kaip į senų ir atgyvenusių dalykų puoselėtojus, o suaugusieji neretai jaunimą vertina kaip nepatyrusį ir nesuvokiantį tikrojo gyvenimo. Ką rodo Jūsų patirtis?
– Tikrai buvo didelė Dievo dovana man, tada jaunam kunigui, sutikti jau daug tarnavusius ir visko mačiusius kunigus. Vienas iš tokių sutiktųjų buvo kunigas Albinas Drazdys, labai uolus ir pasišventęs kunigas, jau dešimtį metų praleidęs lageriuose. Mano klebonas kunigas Jonas Maksvytis buvo sunkiai pralenkiamas savo idealizmu ir uolumu sielovadoje. Panašių kunigų sutikau daug – kun. Konstantiną Ambrasą, Albiną Deltuvą, kan. Bronių Antanaitį, mons. Alfonsą Svarinską, kun. Juozą Zdebskį ir daug kitų. Aš iš jų visų daug ko išmokau. Tiesa, buvo ir tokių vyresnio amžiaus kunigų, kurie skeptiškai žiūrėjo į mus, su priespauda nesusitaikiusius kunigus. Iš tikrųjų, mes nebuvome kažkokie maištininkai, tiesiog mąstėme, kad nebūtinai turime vykdyti tai, ko iš kunigų nori sovietinė valdžia.
– Šiandien jaunimui materialinės gerovės reikia čia ir dabar. Jei to nėra, emigruoja. Apie tai ne kartą esate sakęs savo kalbose ir homilijose. Kaip vyresnieji, tėvai ir seneliai, jaunam žmogui turėtų aiškinti, kokiais argumentais ir pavyzdžiais kalbėti apie tai, ką jis turėtų laikyti didžiausia vertybe?
– Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, kad namą reikia statyti ne nuo stogo, o nuo pamatų. Pamatai – sąmoningas tikėjimas, kuris persmelkia visą žmogaus gyvenimą. Jei toks tikėjimas yra, tuomet viskas atsistoja į savo vietas. Žmogus suvokia, kad privalo rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais, suvokia, kad nereikia bėgti iš Lietuvos, bet ją kurti čia ir dabar. Jei tėvai neperduoda vaikams tokio tikėjimo, tuomet pinigai, karjera, malonumai tampa stabais, kuriems paaukojama viskas. Tokia yra tikrovė. Antra vertus, vien žodžiais išmokyti jaunimą gilaus tikėjimo neįmanoma, nes jis, visų pirma, mokosi iš pavyzdžių. Tėvams reikia daryti sąžinės sąskaitą ir klausti savęs, koks yra jų pavyzdys vaikams.
– Kas labiausiai darė įtaką Jūsų dvasinio pašaukimo brandai?
– Geras dvasinis pašaukimas gali atsirasti tik tuomet, jei jaunas žmogus susiformuoja gerą santykį su Dievu, kai Jėzus Kristus tampa jo artimu draugu. Tuomet atsiranda noras šia patirtimi dalintis ir su kitais, o kunigystė tam atveria kelią. Jaunystėje, išgyvendamas Dievo artumą, visiškai nesvarsčiau, kokiomis sąlygomis teks tarnauti.
– Esate pripažinęs, kad stojantiems į seminariją tuomet ne kartą teko apsispręsti: ar mokytis joje ir sutikti bendradarbiauti su KGB, ar atsisakyti ir užkirsti sau kelią į kunigystę. Kaip Jums pačiam pavyko išvengti šių šėtoniškų žabangų?
– Ne mano nuopelnas, kad išvengiau kai kurių spąstų. Pataikiau stoti į Kunigų seminariją pačiu tinkamiausiu laiku, kai po Stalino mirties sovietinis saugumas kurį laiką buvo kaip ir suparalyžiuotas, NKVD šefas Berija buvo sušaudytas, o Chruščiovas dar nebuvo spėjęs viską paimti į savo rankas. Man atrodo, kad tuo metu ne tik manęs, bet ir kitų klierikų neverbavo dirbti KGB kolaborantais. Kelerius metus pasimokius seminarijoje, trejus metus pabuvus kariuomenėje, darbo batalione, atsirado daugiau patirties ir išminties, o svarbiausia, lydėjo gailestinga Dievo ranka. Jei ne Dievo pagalba, visų žabangų būtų buvę sunku išvengti. Paprastai gyvenime daugiausiai klaidų padaro tie, kurie per daug pasitiki savimi. Ne išimtis – ir kunigai. Tačiau jei kunigas meldžiasi ir pasitiki Dievu, net jei ir padaro klaidų, greičiau iš jų išsikapsto.
– Ar esate atvirai kalbėjęsis su tais kunigais, kurie kolaboravo su okupacine valdžia vadovaudamiesi principu: tyliai dirbdamas daugiau nuveiksi Bažnyčiai ir išsaugosi save bei savo gerovę?
– Kolaboravimo tema yra labai subtili. Viena aišku, kad dauguma kunigų, kurie formaliai buvo pažadėję draugauti su saugumiečiais, to pažado nevykdė, o apie tuos, kurie vykdė KGB užduotis, neturiu ką pasakyti, galiu tik melsti jiems Dievo gailestingumo. Viliuosi, jei jie nebuvo praradę tikėjimo, už savo klystkelius darė atgailą.
– Pogrindinė veikla, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba, Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų komitetas, bendražygių ir Jūsų paties areštas, tardymai, kalėjimai, tremtis… Kokias iš viso to svarbiausias gyvenimo patirtis galėtumėte apibendrinti?
– Pati geriausia patirtis buvo žinojimas, kad šalia yra draugai pagalbininkai, bendražygiai, kurie neišduos nei tavęs, nei švento reikalo, už kurį buvo kovojama. Net tardytojai šitai matė ir kartą pasakė gerą kalambūrą: „Esi laimingas avantiūristas, nes turėjai gerus pagalbininkus“. Sunkiausia būdavo matyti, kaip tie ištikimi pagalbininkai vienas po kito ėjo į kalėjimą ir lagerius. Dažnai pajusdavau norą ir pats greičiau nueiti tuo keliu. Abejonių dėl pasirinktų pasipriešinimo priemonių nekilo, nes tiesiog negalėjome sėdėti kaip pelės po šluota. Nuteisimas tikrai neatrodė kaip pralaimėjimas. Pralaimėjimas būtų buvęs tik tuomet, jei už saugumiečių pasiūlytą laisvę būčiau užmokėjęs jų prašomą kainą. Manau, kad Dievas rėmė ne tik mane, bet ir visus, kurie kovojo už šventą reikalą.
– 1988 metų lapkričio 6 d. Kybartuose kreipdamasis į susipriešinusią visuomenę linkėjote: „Paduokite vieni kitiems rankas – Lietuva yra mūsų namai. Kokie mes bebūtume – tikintys, netikintys ar komunistai (o jų tada buvo beveik ketvirtis milijono), – visi esame lietuviai. Užmirškime, kas buvo vakar, išbraukime iš širdžių nuoskaudas, o savo jėgas atiduokime bendram tikslui – dirbti, kovoti, kad visų mūsų gyvenime būtų šviesiau ir gražiau“. Deja, vėlesni dešimtmečiai jau nepriklausomoje Lietuvoje parodė, kad toks susitaikymas yra nelengvas išbandymas. Kur matytumėte jo ištakas?
– Atleisti skriaudas ir nuoskaudas dažnai būna labai sunku, ypač tuomet, kai nematome skriaudėjų pasitaisymo. Ant vienos rankos pirštų skaičiuoju atvejus, kai skriaudėjai atsiprašė. Tačiau turime atleisti visiems ir visus palikti Dievo teismui. Neatleidimas daugiausia žalos padaro ne kitiems, bet mums patiems. Mes patys, savo nelaimei, vis pakrapštome bandančias užgyti žaizdas ir dėl to netampa lengviau. Ar Bažnyčia viską padarė, kad Lietuvoje būtų daugiau santarvės? Tai – klausimas be atsakymo. Nedrįstu teigti, kad viską padarėme dėl santarvės. Tačiau, eidami šiuo saviplakos keliu, galime pradėti kaltinti net patį Viešpatį, kad gal ir jis ne viską padarė, kad pasaulyje yra tiek daug blogio?
– Per pastaruosius 25 metus Lietuvoje lankėsi du popiežiai, su kuriais Jums teko betarpiškai bendrauti. Gal galėtumėte šiuos vizitus palyginti?
– Abu apsilankymai buvo labai svarbūs. Jono Pauliaus II apsilankymas buvo svarbus tuo, kad mes ką tik buvome nusikratę priespaudos pančių ir pradėję eiti laisvės keliu. Anuomet buvo labai brangus Šventojo Tėvo padrąsinimas ir nurodymas, kokių gairių turime laikytis, eidami laisvės keliu. Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas ne mažiau svarbus, nes per 25 metus pakankamai klaidžiojome ir ne kartą pajutome praradę net kryptį ir viltį. Dėl to Popiežius ir priminė, kad labai brangintume savo šaknis ir nestatytume savo namo be pamatų.
– Vatikanas pasirašė susitarimą su komunistine Kinija dėl vyskupų skyrimo. Kažkada „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ buvo perspėta, kad bendradarbiavimas su Rytų Europos komunistiniais režimais skiriant vyskupus (vadinamasis „Ostpolitik“) diskredituoja Bažnyčią, silpnina kovą už tikėjimo laisvę. Kaip dabar reikėtų vertinti naująją „Ostpolitik“, ateistinio ir tikėjimą persekiojančio Kinijos režimo atžvilgiu?
– Galima lyginti anuometinę Sovietų Sąjungą su dabartine Kinija ir nuogąstauti, kad komunistai apgaus Bažnyčios žmones. Tačiau niekuomet nereikia užmiršti, kad istorijos įvykius vairuoja ne tik žmonės, bet ir Dievas, kuris moka vesti juo pasitikinčius žmones net labai sunkiais keliais. Pasitikėkime, kad jis išves Bažnyčią ir Kinijos keliais.
– Jūs, kaip Jėzaus Draugijos narys, dalyvavote Šventojo Tėvo susitikime su Lietuvos ir Latvijos jėzuitų bendruomene. Gal galite trumpai apie tai papasakoti?
– Man didžiausią įspūdį paliko, kad popiežius Pranciškus po įtemptos dienos dar gerą valandą Apaštalinėje Nunciatūroje bendravo su jėzuitais. Aš tikėjausi, kad pasisveikinsime, apsikeisime keliais mandagumo žodžiais ir tuo viskas pasibaigs, o popiežius Pranciškus, atrodė, užmiršęs ir metų naštą, ir dienos nuovargį, mielai atsakinėjo į jam užduodamus klausimus. Aš padėkojau Popiežiui už apsilankymą KGB kalėjime ir pasakiau, kad buvo labai brangu pajusti Šventojo Tėvo dėmesį lietuvių kryžiaus keliui, kuris vingiavo ir per KGB kalėjimo kameras.
– Kokia Jūsų, kaip arkivyskupo emerito, misija?
– Emeritui nereikia susireikšminti. Manau, kad svarbiausia emerito misija – malda lydėti aktyviai sielovadoje tarnaujančius vyskupus ir kunigus. Emeritas visuomet turi teisę pats rinktis darbus, kuriuos jis pajėgia atlikti, ir aš šia teise naudojuosi.
– Ką svarbiausia laikote nuveikęs savo gyvenime?
– Pačiam kalbėti apie tai, kas nuveikta svarbiausio, būtų labai nekorektiška. Kur kas būtų įdomiau suvokti, ką Dievas labiausiai įvertina, bet tai sužinosime tik būdami jo artumoje. Dabar žinome, kad jis vertina tik tai, kas atliekama iš meilės.
