Netyla diskusijos dėl alkoholio suvartojimo ir kontrolės Lietuvoje. Ginčijamasi, ar tikrai mes pirmi pasaulyje (o gal ne pirmi? Gal antri ar treti?..)? Diskutuojama, ar alkoholio kontrolės priemonės turėtų paliesti tuos, kurie neturi alkoholizmo problemos. Viešoji erdvė įgarsina balsus tų, kurie sėkmingi, kurie laisvi, kurie moka saikingai gerti, verslininkų, scenos žvaigždžių – visų, kurie sako: „Tai jų, o ne mūsų problema.“
Iš šių diskusijų atrodo, kad mūsų visuomenė sveika, tik joje yra pavienių ligonių – jais ir reikia, kad kažkas pasirūpintų. Mūsų visuomenė pamiršo, ką reiškia solidarumas. Yra kovų, kurių nelaimėsime, jei stiprieji nesutiks prisiimti naštos kartu su silpnaisiais, sveikieji – su sergančiais.
Ne taip seniai ir jau ne vieną kartą Lietuvos visuomenė buvo sukrėsta baisių tragedijų, kurių aukomis tapo mažamečiai vaikai. Tada skambėjo balsai, jog turime imtis visko, kad tokie dalykai nepasikartotų. Moksliniai tyrimai rodo, kad trimis iš keturių smurto artimoje aplinkoje atvejais smurtauja nuo alkoholio apsvaigę asmenys. Mums reikia saugios Lietuvos. Saugios pirmiausia augti vaikui. Tačiau tam mums reikia mažiau geriančios Lietuvos. Jei alkoholio vartojimas nesumažės, mums niekada nepakaks vaiko teisių apsaugos darbuotojų, galinčių apsaugoti vaikus.
Reikia suprasti, kad mažiau suvartojant alkoholio bus mažiau jo parduodama, o tai yra tam tikri kaštai verslui. Prekybos ribojimas gali paliesti kiekvieną iš mūsų, ir tai bus mūsų sumokami kaštai. Tačiau sveikesnės ir saugesnės Lietuvos nepasieksime, jei nesutiksime savanoriškai prisiimti dalies kaštų už tokią Lietuvą.
Prisiminkime kovą už saugumą keliuose. Dar visai neseniai šioje srityje taip pat buvome pirmaujantys pagal nelaimių, žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių. Buvo imtasi ir prevencijos, ir ribojimų, ir taisyklių griežtinimo, kuris palietė kiekvieną – ne tik tuos, kurie vairuodavo neatsakingai, bet ir gerus vairuotojus. Tačiau kompleksinės priemonės – ir prevencija, ir ribojimai – davė rezultatų.
Mums reikia kompleksinių priemonių: prevencijos, ribojimų, prieinamos ir veiksmingos pagalbos alkoholizmu sergantiems asmenims ir jų šeimos nariams. Tačiau pirmiausia reikia solidarumo kovojant su visuomenės negerovėmis. Reikia tikėjimo, kad mano laisvė turi tarnauti tam, kad ir kitas galėtų būti laisvas; aš būsiu saugus, kai ir mano kaimynas bus saugus; aš švęsiu, kai žinosiu, kad gretimame name tokia pati šventė nesibaigs tragedija.
Ne tik politikai, bet ir kiekvienas iš mūsų turime drąsiai daryti kartais sunkius, bet ryžtingus sprendimus, kad kartu sukurtume saugią ir solidarią visuomenę.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas
