Danutė Šepetytė
Šiandien vienas populiariausių dvasininkų Kauno arkivyskupas Kęstutis KĖVALAS yra tiesiog graibstyte graibstomas žurnalistų. Būtent jis rugsėjo 12 dieną paskelbė Šiluvos deklaraciją, priminusią „pamatinius asmens ir visuomenės gėrius”. Ir paraginusią gerbti: „žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties; vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą; šeimą, kylančią iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių; tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti vaikus bei sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, kuri saugo visuomenę nuo totalitarizmo pagundų”.
– Gerb. arkivyskupe, ką reiškia faktas, kad Bažnyčia „pralaužė tylą”: Bažnyčia ar Lietuva yra pakliuvusi į bėdą?
– Negalima sakyti, kad yra tyla, nes vyskupai šiais klausimais ne pirmą kartą prabyla. Yra labai daug įvairiausiomis progomis rašytų laiškų, kur šios temos aptariamos daug išsamiau. Praėjusį gruodį buvo išleistas vyskupų laiškas „Kalėdų belaukiant”, prieš keletą mėnesių pasirodė krikščioniškųjų bendruomenių kreipimasis, kuriame konkrečiai kalbama apie šeimos, lyties sampratą, apie sąžinės ir tikėjimo laisvę, o ką jau kalbėti apie Bažnyčios socialinį mokymą, kuris, sakytume, jau pusantro šimto metų šias temas nagrinėja daug plačiau ir radikaliau. Šiluvos deklaracija nepasakė nieko nauja – joje lakoniška forma pakartoti esminiai mūsų visuomenės ir Vakarų civilizacijos pagrindai.
– Ar Šiluvos deklaracijos efektas pateisina jūsų lūkesčius?
– Apskritai labai smagu, kad kalbamės tokiais svarbiais klausimais, tačiau labiausiai nustebino reakcija, besiorientuojanti ne į deklaracijos turinį, temas, kurios ten išdėstytos, bet dažniausiai į Bažnyčios teisę kalbėti tomis temomis. Turbūt labiausiai nustebino, kad esame atsidūrę tokioje situacijoje, kurioje kvestionuojama žodžio laisvė. Jeigu nebus diskusijų, mes rizikuojame prarasti tai, kas laiko šią demokratinę ir laisvą visuomenę tvarią. Džiaugiuosi, kad Šiluvos deklaracija atlieka savo misiją, kad skatina kalbėtis, manau, kad ji bus tam tikras impulsas arba atsispyrimo taškas tolesnėms ir gilesnėms diskusijoms.
– Ką atsakytumėt kritikams, teigusiems, neva šiuo pareiškimu Bažnyčia demonstruoja savo galią ir dar labiau skaldo visuomenę?
– Skelbdama Evangeliją Bažnyčia demonstruoja meilės galią. Jėzaus pasakymas „Eikite į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją” yra kvietimas daryti tai, ką jis pats darė, – t.y. ieškoti būdų, kaip visuomenei darniau ir vieningiau sugyventi. Mes matome, kad tai davė neįtikėtinų rezultatų: mokiniai, kurie rizikavo savo gyvybe skelbdami naujieną, metusią iššūkį arba laužiusią to meto nusistovėjusias normas, padarė įtaką ir šiandien mes jau džiaugiamės, kad tas skelbimas buvo išgirstas, kad gimė nauja civilizacija. Tai, ką skelbia Bažnyčia, yra išbandyta, veikia visuomenę gero link, duoda stiprų bendrystės pojūtį ir stiprina valstybę. Bažnyčia tiesiog tęsia jau pradėtą darbą tiek būdama ištikima Kristaus mokymui, tiek perduodama jį ateinančiai kartai. Jeigu sakytume, kad Bažnyčia skaldo visuomenę, turėtume paklausti, o kodėl nelaikome skaldančia kitos grupės, kuri, pavyzdžiui, skelbia kitokią, krikščionims nepriimtiną žinią? Visos pliuralistinės visuomenės grupės turi teisę kalbėti ir jeigu jų kalbėjimui žmonės pritaria, vadinasi, vienybė didėja, o ne aižėja. Demokratinėje visuomenėje vien mintis, kad Bažnyčia turėtų tylėti, yra didelis nesusipratimas.
– Šiluvos deklaraciją pasirašė daugiau kaip septyni tūkstančiai žmonių. Kam apskritai reikia tų parašų?
– Mintis pasirašyti kilo ne dėl paskatos surinkti kuo daugiau parašų ir kažkam parodyti, kad tiek daug žmonių pasirašė. Mintis yra ta, kad žmogus, skaitantis tą tekstą ir jam pritariantis, galėtų pasijusti jo bendraautoriumi. Kad jis susipažintų su demokratijos vidine logika, atpažintų krikščionišką pagrindą joje ir pagalvotų apie kertinius principinius visuomenės sugyvenimo klausimus.
– Rastume ne vieną pavyzdį, kai neva atliepiant modernėjančios visuomenės lūkesčius iškraipoma Lietuvos Respublikos Konstitucija, rastume daug pavyzdžių, kai katalikai laisvai interpretuoja ir Šventąjį Raštą, ir Bažnyčios mokymą, palaikydami ir vienalytes santuokas (šeimas), ir Stambulo konvenciją. Ar liberalizmas ir Bažnyčios mokymas yra suderinami?
– Konstitucijos interpretavimas yra labai atsakinga tema ir tarp mūsų, manau, dar yra žmonių, kūrusių pagrindinį valstybės įstatymą. Mano supratimu, jie tikrai interpretacijos, pavyzdžiui, kad šeima yra neutrali lyčiai, negalėjo turėti. Reikia labai lakios vaizduotės, kad galėtum tokią išvadą išskaityti Konstitucijoje. Panašios interpretacijos skaldo visuomenę, nes Konstitucija yra visus mus jungiantis dokumentas. Būtent dauguma žmonių Lietuvoje sutinka su šio dokumento mintimis, o kai mes pradedame keisti jo originalią mintį arba ją interpretuojame savaip, neišvengiamai tas dokumentas mus pradeda skaldyti, nors jo tikslas – jungti. Medį pažinsi iš vaisių, t.y., jeigu dėl interpretacijos atsiranda susipriešinimas, vadinasi, pati interpretacija yra, švelniai tariant, pavojinga. Kilęs nepasitenkinimas yra ženklas, kad jau esame perlenkę lazdą, pranokę tą mintį, kuri buvo originale.
Liberalizmas pasisako už laisvę kurti savo gyvenimą, laisvę reikšti nuomonę, bet liberalizmas, kuris yra be pagrindo, be tam tikrų moralinių dvasinių vertybių, gali būti panaudotas ir komunizmui kurti, vadinasi, panaudotas blogam, gali atsisukti prieš patį žmogų. Liberalizmas, egzistuojantis be vertybinio, žmogaus prigimtinio įstatymo pagrindo, išsigimsta. Amerikos tėvai, kurie parašė Amerikos Nepriklausomybės deklaraciją, teigė, kad be moralinių vertybių sukurti valstybės neįmanoma. Vadinasi, žmonės turi gauti iš vidaus impulsą laikytis tam tikrų moralės nuostatų, kurios taip pat padeda ir valstybės gyvenime, nes, jeigu žmogus pats savęs nevaldo, neužteks policijos pajėgų, kad suvaldytume netvarkingų žmonių poelgius, geismus ir aistras. Jeigu norime turėti laisvą demokratinę visuomenę, šiedu komponentai yra neišvengiami – liberalizmas kaip forma, o dvasinės moralinės vertybės kaip turinys.
– Kad visuomenė evoliucionuoja, regis, sutinkate ir jūs, tačiau klausimas yra kitas: ar ji progresuoja ar, atvirkščiai, regresuoja?
– Priklauso nuo to, į kokį reiškinį žiūrėsime. Dažniausiai atrodo, kad visuomenė kinta cikliškai. Ir pakilimas, ir nuosmukis, deja, yra mūsų patirtis; tai jaučiame ir moraliniame, ir socialiniame, ir ekonominiame gyvenime, bet vis tiek tikime, kad žmonija juda į priekį vien dėl to, kad tarp mūsų nebėra vergų ir už skirtingą nuomonę nekapojame vieni kitiems galvų, arba suprantame, kad vyras ir moteris yra lygiaverčiai. Žmonijos mąstymas pasistūmėjęs į priekį, bet toli gražu mes negyvename artimoje, šiltoje ir vieni kitus gerbiančioje bendrystėje. Dar reikia padaryti daug namų darbų. Iš tiesų kartais atrodo, kad žengiame atgal, bet nereikia nusiminti. Mes, krikščionys, turėtume puoselėti viltį, kad visuomenę įmanoma pakeisti į gera, nes antraip ir Viešpats Jėzus nebūtų varginęsis duoti mums pakvietimo eiti į pasaulį ir jį keisti. Daug esame pasiekę, bet būtų baisu iššvaistyti tai, ką esame laimėję, ir dėl to Šiluvos deklaracija mums primena žmonijos laimėjimus, tai, kas mus jungia, ką būtina saugoti, kad neregresuotume arba nesugriautume to, kas statyta tūkstančius metų.
– Popiežius Pranciškus Bažnyčią yra pavadinęs karo lauko ligonine. Galbūt tokiu atveju šeimą galėtume laikyti karo lauku?
– Iš tikrųjų daug žmonių šiandienos visuomenėje nukenčia dėl to, kad neturi aiškių gairių arba patys yra per silpni priimti tuos principus, kurie jų gyvenimą keltų ir saugotų, daug sužeistų žmonių yra ir šeimose. Bažnyčia siūlo vaistus, gailestingumo tarnystę būtent per sakramentus, per bendrystę ir, aišku, per Dievo žodį, kuris žmogų gelbsti, nes pateikia kryptį, gyvenimo atsakymus, kaip elgtis, kokiu būdu šiame gyvenime laikytis, kad jo nesugriautum. Šiandien šeima iš tikrųjų yra karo lauko zona dėl to, jog, pirmiausia, yra kvestionuojami jos pagrindai, kad ji patiria siaubingas pagundas, kurios per viešąją mediją kėsinasi į šeimos vienybę. Šeimą supanti aplinka, kuri turėtų padėti šeimai išsilaikyti, suteikti padrąsinimą, šiandien atrodo sumenkusi, o kartais net veikia priešingai toms šeimos vertybėms, kurios vadinamos ištikimybe, pasiaukojimu, tarnyste, dovanojimu savęs kitam, dovanojimu gyvybės, – visi tokie šventi dalykai šiandien arba kvestionuojami, arba net atvirai puolami. Tai kaip šeimai net atsilaikyti? Aišku, ji tampa trapi, o jeigu šeimos pradeda trupėti, trupa ir visuomeninis audinys, galop ir pati valstybė praranda stabilumą.
– Esat sakęs, kad Lietuvos ateitis didžia dalimi priklausys nuo to, kokią šeimos sampratą pasirinksime. Bet kaip rasti bendrą sutarimą?
– Sutarimas jau yra atrastas: Vakarų visuomenė sutaria laikydamasi pagrindinių krikščioniškų ir prigimtinio įstatymo principų apie žmogų, apie visuomenę, apie valstybę. Pasak mūsų himno, mes turėtume semtis stiprybės iš praeities, – vadinasi, tai, kas buvo atrasta geriausia, šiandien turi būti pritaikyta mūsų visuomenėse, galbūt nauju būdu, bet nekeičiant paties pagrindo.
Sutarimas yra įmanomas, nes per ilgą mąstymo istoriją, per du tūkstantmečius atrasta, kas yra žmogaus prigimtis, šeimos ir visuomenės prigimtis. Turėtume šią prigimtį gerbti, ir kai ją priimsime kaip visuomenės pagrindą, vienybė ir susikalbėjimas bus lengviau pasiekiami.
Pasiūlymai šeimos atžvilgiu neturėtų pakeisti esminių jos nuostatų, nes jas pakeitę gautume visiškai naują visuomenės sandorą, dalyvautume socialiniame eksperimente, kurį čia, Lietuvoje, ir Rytų Europoje jau esame išbandę – jie yra baisūs, siaubingai nuostolingi žmonėms. Socialinis eksperimentas, griaunantis tai, kas atrasta geriausia, kas yra visuomenės sugyvenimo laidas, nepateisina menamo visuomenės tobulinimo tikslo.
Mano nuomone, niekas negali kvestionuoti tų penkių punktų, kurie yra išdėstyti Šiluvos deklaracijoje. Tai yra gairės, kurios turi būti gerbiamos, jei norime visuomenėje išlaikyti vienybę.
