Gal aš už šį įrašą kada nors ir atsiprašinėsiu, gailėsiuosi, gal man bus už jį gėda…
Gegužės 15 d., Vingio parke Vilhelmo Čepinskio bei jo sutuoktinės smuikais sugriežtas M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ buvo nuostabus ir pranašiškas. Man jis buvo esmių esmė.
Aš sudalyvavau didžiulėje, žodžiais neapsakomoje Tautos sueigoje, kuriai pasibaigus ir naujam rytui išaušus atsivėrė kraupi realybė, kuri jau 30 metų keitėsi ir kurios kismo tuos visus 30 metų mes nematėme.
Ši Tauta prarado Valstybę. Ne iš karto. Po truputį.
Gegužės 15 d. įvyko gražus, pakylėtas, vieningas atsisveikinimas su Valstybe. Kaip M. K. Oginskis atsisveikino su Tėvyne, taip jo polonezo melodijos lydimi Vingio parke atsisveikinome su Valstybe.
Kodėl? Todėl, kad mes nebevaldome šios valstybės. Ją jau valdo kiti.
Kas? O argi tai svarbu? Faktas, kad ją valdo tikrai ne tauta.
Ar susigrąžinsime ją? Atsakymą baisu ne tik žodžiu ištarti, bet net ir tyliai parašyti…
O kiek iš mūsų atsisakys savo gerbūvio dėl šio susigrąžinimo? 1 iš 10? 1 iš 100??…
Ir tie 99 iš 100 duos labai paprastą ir jokio ilgo apmąstymo nereikalaujantį atsakymą: ko čia triedi, viskas gerai, kaip gyvenom, taip ir toliau gyvensim, nieko gi neatsitiko… (suprask – žolės yra, šiluma atėjo, rupšnojam, kakojam ir katučių plojam).
Kaip taip atsitiko, kad per 30 metų 99 iš 100 pavirto į 1 iš 100??
Žinoma, galima surasti pasiteisinimų – „mus apgavo“, „mums smegenis išplovė“, „mes neturėjom iš ko rinktis ir ką rinkti“… ir t.t. Bet esmės tai nekeičia.
Naujoji karta mus jau keičia. Mūsų pačių užauginta modernioji, progresyvioji karta, kuri gal dar susimylės ir neištrins mūsų iš savo istorijos vadovėlių.
Simboliška – 1989 m. pradėjome Vingio parke, jame 2021 m. ir užbaigėme.
O kaip norėčiau gailėtis dėl šio įrašo…
Bičiuliai, tai ne pasimizmo sėjimas, tai kvietimas atsibusti ir pamatyti tai kas yra. Autorius rašo apie šiurpią tikrovę, kuri šiuo metu yra Lietuvoje (ir ne tik), todėl ir kviečia atsibusti, keisti gyvenimo būdą ir veiskmus, jei dar yra tam jėgų. Kovoti su priešu, o tam reikia valios ir proto. Taigi, galvokime ir darykime.
Mielasis, perskaitykite dar kartą tą straipsnį! Kur tas kvietimas atsibusti ir keisti gyvenimo būdą ir veiksmus, kovoti su priešu? Mes tokių neradome!
Gailėtis nereiks. Parašei tiesą. Labai greitai paaiškės, kad „daugiau darbų vardan tos” – tik tuščias kvietimas. Per mažai beliko dirbančųjų, o ypač suprantančių, kaip reikėtų veikti ir tas vertybes realizuoti. Modernioji karta su pasigardžiavimu jau laižo r keliaklupsčiauja naujajai ideologjai…
Gaila, kad tokie nihilistai platina savo liguistas nuotaikas! Gal jau patys tapo tais „moderniosios” kartos laižytojais, kurie su pasigardžiavimu jau laižo ir keliaklupsčiauja naujajai pideologjai?
Kažkokie pesimizmo himnai! Jei taip galvotų Kudirka, Basanavičius, Prezidentas A. Smetona, tai ir nebūtų tos Lietuvos dėl kurios dabar liejamos ašaros! Gegužės 15-toji parodė, kad Lietuvoje dar yra lietuvių su lietuviškomis vertybėmis ir su savo smegenimis, kurių niekas nepakeitė į dirbtiną intelektą! Taigi, mažiau pasidavėliškų nuotaikų, daugiau darbų vardan tos Lietuvos!
Visiškai pritariu, Liudvikai!